56 metų E.Ališankai Jotvingių premija skirta už eilėraščių knygą „Stuburo tik punktyrai“. 29 metų N.Cibulskas Druskininkuose bus pagerbtas už knygą „Archeologija“.
„Aš labai mėgstu keliauti. Kelionės išmuša iš komforto zonos, o tai įskelia tam tikrų žiežirbų“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Ališanka.
N.Cibulskas keliauti nemėgsta, jam labiau prie širdies rutina ir ramus buvimas. Jis rašyti pradėjo nuo repo tekstų.
Apie tai ir daugelį kitų dalykų – šis pokalbis su Poetinio Druskininkų rudens, sutrumpintai vadinamo tiesiog PėDėEr, laureatais E.Ališanka ir N.Cibulsku.
– Esate sveiki vyrai, turite abi kojas ir rankas, galvą ant pečių. Kodėl rašote eilėraščius, o ne statote namus ar prekiaujate akcijomis? Kuo jus veža poezija?
E.Ališanka: Kadaise man atrodė, kad poezija yra pats geriausias būdas ką nors veikti, kurti. Ilgainiui pomėgis rašyti eilėraščius tapo rimtu užsiėmimu.
Dabar eilėraščių rašymas man yra vienas įdomiausių būdų pasakyti ką nors rimta ir linksma, esminga ir prasminga.
Mat poezija yra unikalus menas, kuriame susijungia daugybė dalykų – ir istorija, ir atmintis, ir vaizduotė, ir aistros, ir meilė, ir mirtis. Poezija pajėgi visa tai apčiuopti. Rašydamas eilėraščius gali kalbėti apie esmingiausius dalykus.
– Trumpai ir neaiškiai?
E.A.: Būtent kad galima pasakyti trumpai ir pakankamai aiškiai. Čia ir yra poezijos privalumas. Tarkime, rašydamas romaną kažin ar išvengtum daugžodžiavimo.
N.Cibulskas: Mane rašytinis žodis lydėjo nuo pat mažumės. Močiutė mane, penkiametį, išmokė rašyti. Ji labai pykdavo, jei padarydavau kokią klaidą žodyje – tą žodį privalėdavau perrašyti per visą lapą.
Paauglystėje susidomėjau repu, hiphopo kultūra. Taigi rašiau repo tekstus – taip tada reiškiau savo mintis ir jausmus. Kartu su repo tekstais pradėjau rašyti ir tai, ką galima pavadinti eilėraščiais.
Įstojęs į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą susidūriau su lietuvių ir užsienio poezija. Tada pradėjo atsirasti ir daugiau mano paties eiliuotų tekstų.
O rašau dėl to, kad tai yra saviraiškos forma, kurią geriausiai išmanau. Tai daryti man sekasi geriausiai.
– Anksčiau poetų visi klausdavo apie įkvėpimo žemę, kuri maitina jų eilėraščius. Nors ši frazė jau ganėtinai išsivadėjusi, bet kas maitina jūsų eilėraščius, iš kur jie atsiranda? Gandrai atneša, kaip rašote jūs, Eugenijau?
E.A.: Eilėraštis – tai didelė koncentracija, susikaupimas. Tai galima būtų palyginti su dzeno filosofija. Šaudamas iš lanko turi jį įtempti, žiūrėti į taikinį ir kartu tarsi jo nebematyti – kai tampi vienu su tuo taikiniu, tada paleidi strėlę. Tai nėra racionaliai apskaičiuotas šūvis.
Panašiai ir dėl poezijos – kai tampi vienu su tam tikrais žodžiais ir mintimis, tada iššauni eilėraštį. Kokie konkrečiai daiktai ar reiškiniai tampa eilėraščio tema ar pamatu, šiais laikais nebeįmanoma pasakyti. Juk nerašau, tarkime, vien religinės tematikos eilėraščių apie Dievą.
Šiais laikais viskas susiję, dalis atsikartoja visumoje, visuma atsikartoja dalyje. Todėl bet kurioje detalėje gali atsiskleisti kosmosas, jei pavyksta į tą detalę gerai įsižiūrėti, susilieti su ja, tapti vienu. Tai gali būti ir atsiminimas, ir nuotrauka, ir citata, ir perskaityta knyga, ir pamatytas filmas. Viskas gali virsti poezija.
Todėl pats rezultatas iš esmės yra nenuspėjamas. Todėl kai rašiau, kad knygą atneša gandras, turbūt ir turėjau omenyje, kad jos negali suplanuoti, sukonstruoti. Tie tekstai ateina, kai esi susikaupimo būsenos. Jei pats nustembi dėl to, ką parašei, tada atrodo, kad tas tekstas yra geras.
N.C.: Poezija tapti išties gali viskas. Tarkime, aš daug skaitau, esu suaugęs su literatūra, ji mane visur ir visada lydi.
Aš iš tikrųjų nežinau, kas tas įkvėpimas. Sėdu prie kompiuterio ir savotiškai medituoju. Kartais prasėdžiu kelias valandas ir nieko neparašau, o kartais atsiranda kokia smulkmena, kuri virsta eilėraščiu.
Beje, rašyti dažniausiai sėdu ką nors perskaitęs. Tada pagauni nuotaiką to, ką skaitai. Ir kai sėdi prie kompiuterio, tavęs ta nuotaika nepaleidžia, ji tarsi sprogstamasis užtaisas išsprogdina kažkokias kūrybines galias, susijusias tiek su perskaityto teksto nuotaika, tiek, tarkime, su tavo paties atsiminimu.
– Kuo, jūsų manymu, premijuotos knygos išskirtinės jūsų poetinės kelionės kontekste. Ar jos, kaip sakoma, ta pati daina?
E.A.: Man kiekviena knyga yra kitokia. Tai nėra tęstinis projektas, kurį vykdai. Knyga – kelerių metų darbas, o tie metai paprastai būna kitokie viso gyvenimo kontekste.
Kai rašiau „Peleno miestą“, buvau tikras, kad kitaip ir negalėsiu rašyti – man atrodė tokia svarbi metafizinė, abstrakti poezija be kasdienybės atšvaitų, be konkretybės blykstelėjimų. Vėliau gyvenimas keitėsi. Kito ir poezija.
Knygoje „Stuburo tik punktyrai“ bandžiau kiek įmanoma suartinti gyvenimo dramatizmą ir ironiją. Suartinti taip, kad jie susilietų į vieną būseną. Kitaip tariant, siekiau perteikti gyvenimo dramatizmą aiškiai suvokdamas kalbos ir poezijos ribotumą.
N.C.: „Archeologija“ yra mano pirmosios knygos „Nutrinami“ savotiškas tęsinys. Skirtumas toks, kad naujojoje knygoje yra daugiau manęs.
Net ėmiau naudoti konkrečius nutikimus iš savo praeities, iš savo vaikystės. Kita vertus, stengiausi nenuklysti į išpažintinę lyriką.
– Ką apskritai manote apie premijas? Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad Poetiniame Druskininkų rudenyje jums bus įteiktos Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijos?
E.A.: Pajutau džiugesį, nes Jotvingių premija jau yra apdovanoti išties geri poetai, kuriuos aš gerbiu ir mėgstu. Smagu į tą pulką įstoti. Čia kaip tam juodaodžių spiričuelse: „Kai pro šalį žingsniuoja angelai, būtų puiku prisijungti prie jų pulko.“
Šiaip kiekvienas rašytojas yra abejojantis žmogus, kuris niekada nebūna tikras, kad rašo vien tobulus šedevrus. Tad premijos padeda tarsi pasitikrinti – bent trumpam sumažina abejones, prideda pasitikėjimo, tarsi patvirtina, kad eini teisingu keliu.
N.C.: Jausmas panašus į tą, kai išleidau pirmąją knygą. Iš pradžių euforija, tada ramesnis pasitenkinimas.
Pajunti, kad pamažu įsirašai į kontekstą, kuriame nori būti, tampi vienu tų žmonių, kurių kūrybą skaitai, kuriais žaviesi ar ginčijiesi. Kitaip tariant, tai savotiškas krikštas. ˙˙
