Rašytojas taip pat pasakojo apie gruodžio 9–11 d. literatūros festivalį „Vilniaus lapai“ ir savo pasirodymą, kuriame susijungs poezija ir džiazas.
– Gruodžio 9–11 dienomis vyks visiškai naujas tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Kokie jūsų lūkesčiai?
– Pastaruoju metu tenka dalyvauti įvairiuose festivaliuose, tad mane labiausiai domina klausytojas. Paprastai į literatūros festivalius, ar tai būtų „Šiaurės vasara“, ar „Imbiero vakarai“, susirenka gana uždaras žmonių ratas. Faktiškai rašytojai rašytojams arba rašytojai draugams. Todėl man įdomu, kokia publika susirinks. Nes kolegos paprastai yra šiek tiek nepatogūs klausytojai.
– Galbūt net vertintojai?
– Juos domina, kaip tekstas padarytas, o ne tai, ką tekstas sako. Todėl visą laiką regi priešais tokius susiraukusius snapus. Matosi, kad jie kaip kokie technikai ar inžinieriai bando išnarstyti tai, ką girdi, užuot pasidavę tai teksto tėkmei ir energijai.
Todėl čia labai laukiu kitokios publikos. Literatūrinės, bet kita prasme – skaitytojo, kuris žino, kur eina. Norisi pasižiūrėti į savo skaitytojus, nes dažnai jie išlieka anonimiški. Tai toks didysis anonimas.
Sunku pasakyti, ar jų susirinks daug. Manau, yra rizikos dėl to, kad į visus tris didžiuosius programinius įvykius įėjimas – su bilietais. Tai tiems, kas už literatūrą pajėgus mokėti. Suprantama, kai mokama už knygą, bet – už akustiką? Tai įdomu.
– Kaip jaučiatės dėl to, kad turėsite ypatingą savo kūrybos vakarą? Koks jis bus?
– To vakaro programa gana sudėtinga. Maždaug pusvalandį skaitysiu vieną ilgą kūrinį. Festivalis lyg ir deklaruoja būtent tą skaitymo ir klausymo, susiklausymo momentą. Vėliau kalbėsiu su šiuo metu madinga kritike Virginija Cibarauske.
Su V.Cibarauske nusprendėme pokalbiui nesiruošti, pažiūrėti, kas atsitiks čia ir dabar. Aš nežinau, ko ji manęs paklaus, nežinau, ką aš jai pasakysiu. Po viso to aš su savo draugais džiazo muzikantais pašūkausiu, pašokinėsiu, ir tai bus visai kitas formatas. Man pačiam įdomu, kaip išgyvensiu tas 1,5 val.
– Esate didelis džiazo gerbėjas?
– Taip, džiazas yra mano didžiulė meilė nuo tų laikų, kai dar būdami studentais vaikščiodavom į koncertus. Vėliau – į visus Viačeslavo Ganelino trio koncertus. Artimai bendravau su daugeliu džiazo muzikantų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Varšuvoje buvo toks garsus džiazo klubas „Akvariumas“, jo seniai nebėra.
Prieš maždaug 12 metų kartu su Arkadijumi Gotesmanu pradėjau koncertuoti. Mano poezijos skaitymas kartu su džiazo muzikantais yra kitoks, nei kad normalaus poeto, laikančio popieriaus lapelį rankose.
– Ar džiazo muzika, skambanti jums beskaitant, daro stipresnį įspūdį?
– Jau beveik neberašau eilėraščių. Tad kiekvienas tų tekstų, parašytų įvairiu metu, atspindi ir katapultuoja mane į tam tikrus jau išgyventos biografijos momentus. Sykiu įvyksta mažytė tų tekstų dekonstrukcija – aš juos laužau, žaidžiu.
Žinau, kad kai kurie mano kolegos mėgstą šią strategiją, o kitiems ji svetima – neva kaip su tuo trapiu eilėraščiu galima taip nepagarbiai ir drastiškai elgtis. Tai vienas dalykas.
Kai mūsų kompanijoje atsirado turbūt šiuo metu geriausias džiazo pianistas Dima Golovanovas, pašnekesys, anksčiau vykęs tik tarp manęs ir A.Gotesmano, tapo dar įdomesnis. Didžiausias malonumas man – dalyvauti šiame pašnekesyje. Taip, tam tikra prasme aš esu frontmenas, tačiau tuo pat metu galima girdėti, kaip jie kalbasi tarpusavyje.
– Sakote, kad nebijote dekonstruoti savo kūrinių. Ar jie turi būti tam pasiduodantys, keičiami?
– Labai dažnai mes įprantame prie tam tikro atlikimo ar perteikimo būdo. Tuomet pagaminame kažkokią matricą, plokštelę, vinilą ir visą laiką ją sukame. Man didžiausias malonumas yra kiekvieną kartą tą tekstą skaityti kitaip, neprisirišti prie vieno modelio. Įdomiausia man tekstus išbandyti ir jais išbandyti save. Tuomet užmirštu, kad jie mano, bandau eliminuoti autobiografinį momentą.
– Viename interviu esate sakęs: „Žodžio „renginys“ apskritai nevirškinu. Profesionaliajam menui reikalinga profesionali publika.“. Ar laikotės tokios pat nuomonės ir šiandien?
– Bijau, kad ji dar radikalesnė, o teiginys išlieka. Kadangi, kalbant apie šį artėjantį festivalį, mes atsiduriame teatre, tos publikos nepasirinksi. Tačiau manau, kad ji žino, kur eina. Tuo tarpu, pavyzdžiui, knygų mugėje situacija jau visiškai kitokia.
Lygiai taip pat ir su džiazu. Vienaip mes klausomės tos muzikos vienatvėje ar apsikabinę kokį mylimą padarą, kitaip – kai ateiname į džiazo klubą. Su knyga vienatvėje bendraujama kitaip, persikeliama į rašytojo sukurtą pasaulį. Kitas dalykas – kai matai jį gyvą, girdi jo balsą, reaguoji. Veikia kitos juslės.
Kaip minėjau, kolegos yra sunkūs klausytojai, kuriuos domina struktūra. O sakydamas „pasirengusi, profesionali publika“ įsivaizduoju, kad tai tokie idealūs skaitytojai, idealūs pašnekovai.
– Ko gero, visi rašantys įsivaizduoja savo idealų skaitytoją. Koks jūsų idealus skaitytojas?
– Labai sunku atsakyti, apie tai kalbėjau švelnioje jaunystėje. Rašymas yra ne tik būdas pačiam gydytis nuo įvairių depresijų, bet ir tam tikras laiškas, gal šauksmas. Įsivaizduoju, kad tas idealus skaitytojas ar pašnekovas – mano kartos žmogus, turintis panašią pasaulėjautą.
Būna atvejų, kai mugių ar vakarų metu kas nors prieina, dėkoja ir pan. Tačiau nežinia, kaip tas žmogus skaitė tekstą. Kartais matau kritinį tekstą, ir man keista, kad cituojamos vienokios vietos, o ne kitokios. Man atrodo, kad cituoja ne pačias stipriausias vietas, ir aš pradedu abejoti tuo suvokėju.
Visi galbūt norėtų su tuo idealiuoju skaitytoju susitikti, susipažinti, o gal to net nereikia. Gal mes nenujaučiame, kad žmogus, gyvenantis toje pačioje laiptinėje, su kuriuo sveikinamasi 20 metų, ir yra geriausiais skaitytojas.
– Tekste „Kas yra Rolandas Rastauskas?“ Šarūnas Nakas pavadina jus „mūsų laikų metraštininku“, o jūsų esė pirmiausia pasirodė „Lietuvos ryte“, „Verslo žiniose“ ir pan., tik vėliau tapo knygomis. Ar pats save tokiu laikote, pritariate?
– Iš dalies – taip. Štai knyga „Kitas pasaulis“ atsirado iš skilties „Lietuvos ryte“, kuriai rašyta beveik dešimtmetį. Kartais žmonės ima diskutuoti kažkokia tema, o aš save pagaunu galvojant – Dieve mano, juk aš prieš 10 metų apie tai jau parašiau. O jie dabar diskutuoja, tarsi tik suvokė, kad tai aktuali ir svarbi tema.
Paskutiniojoje knygoje „Trečias tomas“ yra įvairesnių tekstų. Tačiau nuo antrosios esė knygos „Privati teritorija“ aš tolstu nuo vietos realijų, kartais pabėgu labai toli. Rašau jau ne apie Lietuvą, o apie tai, ką vieta, kurioje aš atsiduriu, man duoda ar daro su manimi.
– Kaip manote, kodėl toks pokytis vyksta – iš vietos realijų į savo personalinį pasakojimą?
– Galbūt aš truputį nusivyliau tuo, kas vyksta Lietuvoje, tai tapo mažiau įdomu, aktualu. Galbūt neišsipildė kažkokie lūkesčiai tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame planuose. Kažkas yra įvykę, ir net negalėčiau pasakyti, kada tai tiksliai įvyko. Tačiau jau kokius dešimt metų mano reakcijos į tai, kas vyksta Lietuvoje, tapo perdėm ramios.
Galbūt tikėtasi kažkokio didesnio stebuklo – kad tas kraštas labai greitai virs kone naująja Švedija. Bet paaiškėjo, kad per ketvirtį amžiaus tai neįvyksta. Tai, kas nutiko per šį ketvirtį amžiaus, visai nepanašu į tai, kas Lietuvoje įvyko 1918–1940 m. Virsmas tuomet buvo gerokai greitesnis.
Tas visuomeninis žvėris manyje – toks gerokai pasyvesnis. Sakau tai su liūdesiu. Kadaise aš buvau absoliučiai paraščių žmogus, todėl labai sunku buvo tapti naujos epochos dalyviu. Kažkada Leonidas Donskis yra pasakęs, kad aš buvau „idealus stebėtojas“. Ir klausimas, ar rašytojas turi būti dalyviu.
Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo. Nelengva tai stebėti.
– Bet yra ir kažkas, kas visame tame kontekste džiugina, ar ne?
– Mane džiugina mūsų talentai. Kai matai, kaip Mirga Gražinytė diriguoja geriausiems pasaulio orkestrams. Arba kaip Svajonė ir Paulius Stanikai rengia parodas pasaulyje. Arba – kokie nors jauni biochemikai išranda preparatus. Tuomet pagalvoji, kokia šalis tai galėtų būti.
– O kada esate laimingas?
– Man ateina tokia aliuzija su džiazu: išeini rytą pro vartus, ir štai – Katedros aikštė. Ir tuomet dėkoji likimui ir Dievui už tą deguonies, oro gurkšnį. Aš labai mėgstu architektūrą, miestą, tikrai esu ne kaimo žmogus. Su tuo man ir siejasi tas laimės ir pilnatvės pojūtis. Kita vertus, labai mėgstu pajūrio pušynus ir, be abejo, jūrą.
Tas nušvitimas, kurį labai sunku verbalizuoti, gali ištikti įvairiose vietose, tai aš ir vadinu laime. Pasakyti, kad aš laimingas, labai nelengva. Dažniausiai mes skundžiamės – mes geri, pasaulis blogas, kalti kiti... Bet čia noriu visiškai eliminuoti tokį planą ir palikti tik tokio nušvitimo momentą, kuris galbūt nesusijęs nei su tavo asmeniu, nei biografija. Tai – staigus vietos įgėlimas.
Kartoju, man taip būna tam tikrame urbanistiniame fone, o gamtinis visuomet susijęs su pajūrio erdve. Ten vyrauja sykiu baigtinumo ir atvirumo momentas, vaikai tai jaučia. Pakrantė baigiasi, bet kažkas yra ten, už horizonto. Aš dėkingas likimui, kad jau daug metų gyvenu tokio keisto špagato būsenoje – viena koja mieste, kita – pajūryje. Galbūt tas špagatas, kuris kitam gali būti labai skausmingas, ir yra mano laimė.
– Tie nušvitimai juk visiškai neplanuojami, ar ne?
– Visiškai. Tu nežinai, kodėl vieną dieną esi pakylėtas, tai toks impresionizmas. Žinoma, yra laimės meistrų, kurie vienaip ar kitaip kultivuoja tą būseną, sugeba ją sukelti. Aš to tikrai nesugebu, bet visgi sugebu tą akimirką pajusti. O kas įvyksta po to, mes nežinome. Tai kaip ir fotokadras – matome gražų vaizdą, bet nežinome, kas su tais žmonėmis įvyko kitą akimirką.
– Laimės būsenos nutinka Vilniuje, vadinasi, mylite šį miestą?
– Vilnius yra mano jaunystės miestas. Ir vienas gražiausių Rytų Europos miestų. Tačiau mano santykiai su Vilniumi nėra tokie paprasti – ups and downs. Bet pritariu Tomui Venclovai, kuris viename eilėraštyje sako: „Paryčiais regėjau, kiek žinau, gražiausiąjį Rytų Europos miestą.“ Nemanau, kad jis gražiausias, bet kad vienas iš tokių – net neabejoju.
– O kuris miestas tuomet jums gražiausias?
– Labai mėgstu Stokholmą – tokį skandinavišką rūstumą ir tuo pat metu – stabilumą. Mėgstu ir keletą Provanso miestų, bet tai – labai banalu. Jaunystėje man buvo svarbus Leningradas, Sankt Peterburgas, kur palaidotas mano tėvas (jis buvo karo chirurgas). Ten aš turiu ir dvi seseris, tad tai labai svarbus miestas. Man patinka Varšuva – ji nėra graži, bet labai gyva, generuojanti daug stiprių pojūčių, tai stiprus miestas.
– Tad galima sakyti, kad gyvybė nustelbia grožį?
– Taip, gyvybė nustelbia grožį. Ta grožio energetika kartais labai pasyvi. Dar kalbant apie miestus, jei reikėtų rinktis ir būčiau jaunas, važiuočiau gyventi į Berlyną. Jame gyvena daug rašytojų svetimšalių, pasirinkusių Berlyną kaip gyvenimo ir kūrybos vietą. Tai energetiškai labai stipri vieta.
