Juozas Erlickas. Dar vieni nauji prisiminimai apie senuosius

Kaip ten viskas susitvarkė

https://kultura.lrytas.lt/literatura/juozas-erlickas-dar-vieni-nauji-prisiminimai-apie-senuosius.htm
https://kultura.lrytas.lt/literatura/juozas-erlickas-dar-vieni-nauji-prisiminimai-apie-senuosius.htm
Daugiau nuotraukų (1)

Juozas Erlickas („Lietuvos rytas“)

Dec 11, 2016, 8:40 AM, atnaujinta Feb 9, 2018, 11:21 PM

Prisimenu, viršūnių susitikime kalbėjau:

– Kaip tu, Graikija, visiems nusibodai. Visoms padorioms šalims darai gėdą.

– O ką daryt? – vaipėsi ta.

– Pultum į jūrą...

– Tada Briukselis visai pašėls... „Dėl manęs nusiskandino!“ – girsis ir kitas vilios.

– Tai darbo imkis.

– Niekados.

Susirinko skudurus, suvyniojo meškeres. Sėdus ant asiliuko, pamojo Briuseliui.

– Išeinu, palieku tave... Nes tu nežinojai, koks tai gėris tos didelės pašalpos...

– Viena tu nemokėsi gyvent, – stabdė Graikiją Briuselis.

– O aš ir nebūsiu viena.

– Kam tinginė reikalinga...

Rusų caras išskėtė rankas, ir Graikija puolė anam į glėbį.

– Netikėk rusu! – šaukiau. – Andai turėjo haremą gražuolių šalių, ir visos išsilakstė.

Bet ta jau alpo ruso glėby ir vepėjo į ausį:

– Jos visos nesuprato tavęs. Aš ne tokia.

– Ta išlepėlė nepasikeis, – perspėjau carą.

– Sibiras visus užgrūdina, – atsakė šis. – O jūs, lietuviai, galit apsiraminti, kol mums medaus mėnuo... O gal ir išvis jūsų nebepulsiu. Kitos šalys karštesnės...

– Mat kaip, – įsižeidžiau. – Na, ir būk su ta ubage.

– Skyrybų atveju Graikijai priklauso pusė Europos turto, – priminė caras. – Bet galim ir daugiau išsireikalauti, mat skyrybų kaltininkas yra Briuselis, nuolat santykiavęs su kitom šalim, taip pat visos Europos akivaizdoj kėsinęsis išprievartauti bejėgiškos būklės...

Sujaudinta Graikija pabėrė salų karolius.

– Imk mane, – kuždėjo.

– Tuoj, – sakė caras. – Tik pirmiau turiu koridorių per Europą iškirsti.

Matydamas, kad kai kurios europietės sunerimo, paaiškino:

– Nelaipiosiu gi pas Graikiją pro langą... O jūs nesijaudinkit. Koridorius bus tik dviejų juostų, ir kiekviena juosta vos penkiasdešimties mylių platumo. Per vidurį žalioji zona, irgi ne ką platesnė. Ir pakeles nušienausim. Viskas bus gerai.

– Vajeeezau!.. – pasigirdo klyksmas.

Manėm, kažin kas, bet tai tik rusų caras, džiaugsmingai trepsėdamas, Bosnijai koją numynė. Visi pagalvojom: per vestuves tai vargšei sunku bus...

Bet šiaip jau visi džiaugėmės, kad pavyko taip lengvai susitvarkyt.

Rytuos niekados nieko naujo

– Lietuviai puola! – rikteli maršalas Tuchačevskis.

Rusų caras smunka po lova.

– Dabar tai bus! – juokiasi maršalas. – Dabar už viską atsakysi.

– Ar lietuviai išveš mus į šiaurę?

– Išveš. Norės atsikeršyt.

– Reikia visus gyvulinius vagonus sudegint. Tegu veža keleiviniais.

– Aš pajuokavau, – sako maršalas. – Norėjau patikrint, ar esam pasiruošę gynybai.

– Gynyba – ne mūsų sritis, – primena caras. – O už tokius juokus...

– Einam į Kaukazą, – gerinasi maršalas. – Duosiu iš kulkosvaidžio pašaudyt.

– O gal kiton pusėn? – siūlo caras. – Prie Baltijos sesės trys...

– Bene pamiršai, kad tau uždrausta artintis prie anų per patrankos šūvį?

– Tai nehumaniška! – pyksta caras. – Aš dar politiškai aktyvus.

– Jei lįsim prie mažių, apkaltins pedofilija.

– Nejau tai tebelaikoma iškrypimu? – stebisi caras. – Šiais laikais! Ir jie drįsta šnekėt apie toleranciją... Tai ką tada su anom veikt?

– Gal draugaut...

– Draugauti mes galime su stipriąja lytim: su kinais, amerikonais... O viliokę pamatai – ir pult norisi.

– Pliaukštelt per užsienį, – sukikena maršalas.

– Pačios provokuoja, iššaukiančiai elgiasi. O išsidabinusios!.. Paskui mat mes kalti.

– O jei nieko nepult?

– Tai prieštarauja gamtos dėsniams. Visais laikais visos valstybės puolė vienos ant kitų. Iš to mat visoks gerumas. Žiūrėk, per aną Pasaulinį susigrūmė kelios didelės – ir kiek mažiukių pabiro.

– O gal imam tik Latviją, o Lietuvą paliekam? – siūlo maršalas. – Įdomu, kas bus?

– Bene mes kokie lietuviai, kad turėtume įdomūs atrodyt, – įsižeidžia caras. – Būkim savimi.

Sustoja prie sienos ir užriaumoja.

Įbėga maršalka Tuchačevska su žarstekliu ir kad ims anuos kult...

Paskui dar ateina komisaras Rževskis, artistė Komisarževskaja, Tuminas, Puškinas, broliai Dobroliubovas ir Dobronravovas, sesuo Keri iš Amerikos ir pusbrolis Ponsas iš Paryžiaus... Tie bando gražiuoju Rusiją pertvarkyti.

Bet kur tau...

Vakaruose vėl saulėlydis

Viršūnių vakarienėj rusų caras vėl skundžiasi:

– Rusijos protu nesuprasi.

– ...neprasi... – aidu kartoja viršūnės, o kai kurios net nutirpsta.

– Suprastum, – guodžiu. – Tik proto reikia turėt.

– Žinau, ką jūs apie mane galvojat, – niurna caras.

Trūmpas paduoda granatą, ir anas aprimsta.

– Ar ginsim Lietuvą? – klausia Olandas.

– Nemažai lietuvių jau išginta, – primena Belgas.

– O visų vis tiek nepavyks išgint, – apibendrina Merkel.

Išvydęs kertėj prociesorių Bumblauckį stebiuos:

– Kaip jūs čia pakliuvot?

Tas ir pats nustebęs, skėsčioja rankom.

– Kad aš visur būnu...

– Gal žinot, kada pradėsim gyventi geriau? – teiraujuos.

– Rytoj, – atsako prociesorius. – Anksčiau pradėsim, anksčiau pabaigsim.

Praeidamas pro tamsųjį kambarėlį, kur sukrautos bombos ir kiti pasaulio tvarkymo reikmenys, girdžiu, kaip ten užsidariusios Europos viršūnės kuždasi terpu savęs:

– O žinai ką... Ant manęs rusų caras bandė užlipt.

– Ir?..

– O-o...

O rusų caras, jau išardęs ir vėl sudėjęs granatą, vėl ima aikštytis.

– Žinau, ką jūs galvojat... Bet aš ne toks!

– Paatviraukit, – ragina Šalaševičiūtė, emigrantė iš Lietuvos, nūnai dirbanti ponios Angelės dvare šlavėja.

– Yra tokia daina: „Vienas namuose tu darai, ką nori..“ Tai va... – caras susikaupia. – Vienas būdamas Kremliuj aš noriu persti ir taip darau.

Iš visų pusių girdėti: „Bravo!“ „Ura!..“

– Europoj tai valdaus, mat yra nusiteikusių prieš... Bet kodėl? – rūstauja caras. – Pats garsas labai įdomus. Įsiklausykit!.. Galiu išgaut sopulingą obojaus balsą, galiu – valtornos, fagoto, fleitos...

Nutilus paskutiniams akordams, stoja tyla. Daugelio akyse – ašaros.

– Jaunuoliai taip elgiasi norėdami atsiskleisti, mesti iššūkį... – tęsia caras. – Mes, vyresnieji – ne dėl to... Taip reikia. O va tų, kam atrodo, kad persti negražu, aš noriu paklausti: o kas tada gražu? Gal trimitą pūsti ir karan šaukti?

Caras nutyla ir nusilenkia.

– Tai geriausia jūsų kalba, – giria Olandas.

– Jau rytoj ją skaitysim rinktinėj „Lyderystės paslaptys“, – prigiria Belgas.

Tik aš pasipiktinęs.

– Ar apie tai dabar reikia šnekėt?

Visi ten išpučia akis.

– O apie ką?

– Pasaulyje tiek problemų!

– Įgriso mums tas pasaulis, – sako Belgas.

– Pasaulio geriau neliesti, – priduria Olandas.

– Tai ar man pūsti ar persti? – rėkauja rusų caras.

Sukdamas Lietuvon vėl praeinu pro tamsųjį kambarėlį ir nugirstu, kaip Europos viršūnės derina slaptuosius protokolus:

– Tegu rusai pradeda ir laimi.

– Tegu jie net vėliavą iškelia viršum Pentagono.

– Tada penkiasdešimt metų rusai džiaugsis: mes laimėjom!

– Laimingi rusai – laimė visam pasauliui...

Susinervinęs išlenkiu litrą ir pamatau viziją: Amerika nebeina į priekį, o ramiai stovi, lūkuriuodama, kol kitos šalys prisivys: Lietuvai liko penkiasdešimt metų, Rusijai – šimtas penkiasdešimt, o kai kurių valstybių dar tik ausys kyšo pro džiungles...

Grįžtu pas prociesorių Bumblauckį ir reikalauju, kad pasuktų pasaulio istoriją šita kryptimi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.