Naujas, leidyklos „Alma littera“ išleistas autorės esė rinkinys „Grožio mašina“ taip pat laužo kanonus, ypač – kalbant apie negražius dalykus. Intriguojančio pavadinimo knyga – tai 12 atskirų tekstų kūrinys, suteikiantis skaitytojams galimybę keliauti laiku ir erdvėje, trina negražumo ribas ir įvardina tai, ką daugelis nutyli.
„Grožio mašina“ keliaudami per praeitį, drauge galime kurti ir ateitį, o klaidžiodami aprašytomis miesto gatvėmis, iš miesto į miestą – nusikelti į kitą, personažų patiriamą erdvę. Kūrinyje aprašomi herojų išgyvenimai, persipynę su apmąstymais ir savivokos paieškomis, padeda atrasti ir į minties paviršių iškelti pamatinius žmogiškosios patirties klausimus. Esė žanro ribas peržengiančiu kūriniu rašytoja siekia parodyti, jog pasaulyje nėra savaime suprantamo grožio ir gėrio, žmonių santykių ar meilės modelio.
„Mano kūrybą skatina ir tokių autorių, kaip J.P.Sartre‘o, W.Gombrowicziaus, F.Kafkos, A.Camus, S.Sontag, K.Navako, filosofų A.Lingio, A.Mickūno ar A.Šliogerio įžvalgos. Jų tekstus išgyvenu, kaip nuostabiai gražius ir kartu šiurpius, gąsdinančius, paradoksalius atsivėrimus bei atvėrimus.
Įvairūs gyvenimo trikdžiai, stoka, bjaurumas ar vienatvė dažnai suprantami negatyviai. Tačiau šia knyga aš norėjau apginti tai, kas daugeliui arba nedaro įspūdžio, arba atrodo negražūs dalykai“, – pasakojo S.Poisson.
Pasak autorės, jai ši knyga – tai dar nepasibaigusi misija pagražinti, žodžiais papuošti ar savaip pertvarkyti tai, kas ne taip gerai pastebima ir nekelia susižavėjimo. Esė rinkinyje rašytoja leidžia pažvelgti į mums įprastus dalykus – kasdienius daiktus, patirtis ar net miestus – kitokiu, netradiciniu, ironišku ir kiek maištaujančiu žvilgsniu.
Štai knygos varikliu tapusioje esė „Vilniaus poniabudė“ svarstydama santykį su sostine S.Poisson atskleidžia laisvės, svetimumo pojūčio, ribų ir taisyklių laužymo temas. Miestas tampa tarsi dar vienu lygiaverčiu knygos herojumi.
„Visi knygos herojai yra pagrindiniai ir svarbūs. Jie yra „Grožio mašinos“ dalys, be kurių mašina nevažiuotų arba apskritai nebūtų tuo, kas ji yra. Pavyzdžiui, knygos impulsas buvo esė apie pėdkelnes. Vadinasi, jos buvo nemažiau svarbios nei plaukai. Nors visada maniau, kad, jei būčiau turėjusi įspūdingesnius plaukus, mane žinotų ne kaip mašinų kūrėją, o kaip kokios nors prestižinės premijos gavėją.
Rašytojui, o ypač rašytojai, išorinis žavesys tikrai nepakenktų. Gali būti, kad rašydama apie negražius dalykus ir taip juos pagražindama, ne tik nagrinėju žmogiško atvirumo ribas, bet ir bandau iš nevertinamų dalykų susikurti sau tarytum kokius ryškius plaukus ar netgi karūną“, – teigė autorė.
S.Poisson prisipažįsta pamėgusi kūniškumo temas, kurias tęsia ir šiuo esė rinkiniu. Ji pastebi, kad daugumai kitų žmonių kūnai dažnai nėra patogūs, dėl jų kenčiama, jie kankinami. Tačiau ji tiki kad apie tai rašant arba skaitant pradedama laisvėti. Autorė tikisi, kad įvairios „nepatogios“ temos padės skaitytojams pasijusti laisvesniems.
Knygos „Grožio mašina“ autorė S.Poisson gimė 1964 metais. Žurnalistė, komunikacijos specialistė ir rašytoja, skaitytojams geriausiai pažįstama kaip poezijos bei novelių rinkinių autorė, nuolatinė poezijos festivalių laureatė.
S.Poisson knygos yra ne sykį įvertintos, ypač mėgstamos literatūros gurmanų. „Grožio mašina“ – tai jau devintoji literatūrinių kanonų nepaisančios ir skaitytojo apmąstymus provokuojančios rašytojos knyga.
