„Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina“, – prieš kelis mėnesius „Lietuvos rytui“ sakė 36 metų Giedrė Kazlauskaitė, per Tris karalius apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
Eilėraščių knygos „Singerstraum“ pavadinimą sudaro dvi dalys, susijusios su vokiška siuvimo mašina „Singer“ ir Franzo Liszto kūriniu „Liebestraum“. Su G.Kazlauskaite kalbėjomės apie kūrybą ir apie gyvenimą.
* * *
– Kai prieš kokius septynerius metus kalbėjomės apie jūsų pirmąją eilėraščių knygą „Heterų dainos“, užsiminėte, kad jums heteros svarbios kaip kultūrinė kategorija, išreiškianti moters negalėjimą gyventi taip, kaip iš jos tikimasi. Ar jau išmokote, ar jau galite gyventi taip, kaip iš jūsų tikimasi?
– Atsimenu tą pokalbį. Toks gana juokingas – teisinausi, kodėl išleidau knygą, melavau apie asmenybės dalis. Per tą laiką išmokau vis geriau maskuotis ir prisitaikyti – tai irgi gana svarbu, nes sutaupo energijos. Išmokau atrodyti žmonėms kaip gana „normali“, be pozos, neekscentriška.
Pati vertinu tas kultūros figūras, kurios vengia pozos, nors žinau, kad ji maloni.
– Na, rašytojai ir skaitytojai greičiausiai tikisi, kad jūs rašytumėte knygas. Atrodo, šiuo požiūriu jų lūkesčius pateisinate. Juolab kad naujausias eilėraščių rinkinys „Singerstraum“ yra viena labiausiai linksniuojamų pernai pasirodžiusių poezijos knygų.
– Kažin? Nebūtinai jie to tikisi. Kai koks neblogas rašytojas parašo gerą knygą, vargu ar laukiu, kol jis parašys dar vieną. Priešingai – net truputį baiminuosi, kad ji gali būti silpnesnė. Pavyzdžiui, vis dar neskaičiau to Undinės Radzevičiūtės romano, kuris pasirodė po „Žuvų ir drakonų“.
Tiesa, nereikėtų šmeižti kolegų – visi žmogiškieji jausmai jiems, be abejo, nesvetimi, bet sėkmės jie pavydi ne labiau už „normaliuosius“. Rašytojus vis labiau suvokiu kaip šeimą – net jei mūsų pažiūros priešingos, esame vieni kitiems reikalingi kaip mikrobendruomenė. Ir ne vien profesiniais sumetimais.
– Panevėžio literatūrinėje žiemoje už „Singerstraum“ jums buvo įteikta miesto mero premija. Labiausiai man patiko formuluotė „už tikros išpažintinės poezijos ir tikros išpažintinės poetės galią“. Joje slypi daug klausimų. Tarkime, kas, po galais, yra toji išpažintinė poezija. Arba kas šiais laikais yra poetės galia, poezijos galia?
– Taip, visi to klausia. Lietuvių poezijos kontekste ta sąvoka dar nelabai taikyta. Veikiausiai ji atėjo iš vakarietiškos tradicijos – siejama su Sylvios Plath, Adriennes Rich ir panašių poečių rašymo maniera.
Minėtųjų įtakos visada vengiau, tad iš naujo apmąsčiau tą reiškinį. Gal visai tinka mano rašymą sieti su išpažinties sakramentu, kuriame dalyvauja kalba. Pasakomi ne itin malonūs, nenudailinti dalykai, tačiau gaunamas išrišimas – išvertus metaforą, įvyksta terapinis poslinkis.
Dar įdomu, kad tame intymiame kalbėjime dalyvauja tik du – atgailaujantysis ir nuodėmklausys. Skaitymo procese taip pat įprastai dalyvauja tik du – skaitantysis ir autorius.
Apie galią kalbėti nėra visai kvaila – visi veržiasi tų knygų turėti: kad ir nemokėdami rašyti, kad ir kulinarinių. Vadinasi, romantinis rašytojo mitas vis dar labai stiprus. Poetės galia – kiek graudesnis reiškinys, kartais gana kurioziškas. Kiek ji paveiki, priklauso nuo vidinių asmens resursų. Pakanka prisiminti, kaip visus šiandien jaudina Salomėjos Nėries mitas. Net nelabai nusimanančius, kas iš tikrųjų įvyko.
– Kai kalbama apie knygoje „Singerstraum“ sudėtus eilėraščius, dažniausiai minimas vaikystės ir paauglystės atgaivinimas, užsimenama apie keliones, bandoma įžiūrėti feministinių motyvų. Kas jums pačiai buvo svarbiausia rašant šią knygą? Kaip jūs, kaip kažkada dirbusi knygyne, ją įsiūlytumėte neapsisprendžiančiam pirkėjui?
– Atsimenu, kai dirbau knygyne, ateidavo išgėrusių ir reikalaudavo „ko nors filosofinio“. Manau, tas „filosofinio“ pagal jų poreikius būtų Alessandro Baricco ir Paulo Coelho, tačiau pusiau juokais įpiršdavom Marcelį Proustą. Po to esu galvojusi, kaip nusivils tas žmogus, pabandęs skaityti M.Proustą.
Todėl savo knygos niekam neperšu. Man pačiai ji žymi tam tikrą lūžį – išsilaisvinu iš sėslaus gyvenimo, įvertinu miesto ir mažo miestelio atmintį, apmąstau išėjimą iš totalitarizmo (jis sutapo su vaikyste ir paauglyste). Tačiau kai bandau įsivaizduoti adresatą, man neturi reikšmės nei jo lytis, nei amžius.
Tik nelabai norėčiau, kad knygą skaitytų tie, kurie neturi tam duomenų – vis dar didžiuojasi, kad mokykloje sugebėjo neperskaityti vieno ar kito klasikinio kūrinio.
– „Singer“ – vokiška siuvimo mašina. Mano senelė tokia siūdavo. Kad galėtum ja siūti, reikėdavo koja linguoti tokį pedalą. Ko jums reikia, kad galėtumėte rašyti, kurti, auklėti vaiką, galų gale gyventi?
– Moterys Lietuvoje tą pavadinimą turėtų sieti su išgyvenimo epocha – „zingeriai“ atlaikė net tremtį. Siuvimas, ypač koja linguojant pedalą, yra archetipinis tos epochos judesys, man labai gražus, poetiškas. Neabejoju, kad tai veikia kaip meditacija.
Audimo staklių, verpimo ratelių jau nebebuvo, tačiau siūti reikėjo daug – išversdavo ir persiūdavo net paltus. Žmonės nedaug turėjo, nedaug jiems ir reikėjo. Siuvimo mašina skleidžia ritmiškus garsus, jie panašūs į techniškai organizuotą kalbą.
Atsakant į klausimą, ko man reikia – ogi nieko. Rašymas yra instinktyvus, jis prasiveržia bet kokiomis sąlygomis. Išgyvenimas taip pat. – Esate literatūros kritikė, knygų apžvalgininkė. Ar darbas redakcijoje, kolegų kūrinių vertinimas netrukdo pačiai rašyti eilėraščius? Ir atvirkščiai.
Nes štai neseniai toks prozininkas Andrius Jakučiūnas rašė apie tai, kokie niekingi yra profesionalūs lietuvių rašytojai ir aš visai rimtai pamaniau, kad jis visa tai parašė apie save. – Gali būti, kad apie save. Man patinka A.Jakučiūno savikritika, nors ne visada sutinku su jo kategoriškais vertinimais.
Kartais galvoju, kad norėčiau iš jo išmokti sakyti tiesą į akis taip radikaliai. Bet esu kur kas minkštesnė, bijau į mane leidžiamų kiaušinių.
Eilėraščių rašymui kur kas labiau trukdytų tai, jeigu dirbčiau kokioje stambioje pelno siekiančioje įmonėje ar korporacijoje. Dar labai trukdo inercija, tad kada nors turbūt teks mesti tą knyginį gyvenimą. Tada gal apsistosiu kur nors gamtoje, kaip padarė poetas Benediktas Januševičius.
– Šiuo metu dažnai kalbama apie domėjimosi profesionaliąją literatūra nykimą, rašytojų darbo virtimą savotiško uždaro žaidėjų stiklo karoliukais klubo veikla. Kita vertus, niekas neneigia, kad šie laikai įvairaus žanro tekstų rašymui ir skaitymui, – palankiausi. Dabar knygą parašyti, išleisti ir net perskaityti gali beveik bet kas. Ką manote apie literatūros pasaulio dabartį?
– Manau, rašytojystė klesti. Žinoma, visi puls skųstis, kaip jiems sunku pragyventi kapitalizmo sąlygomis ir panašiai. Tačiau tie nepritekliai, nesaugumas kaip tik ir tarnauja kaip kūrybinė vara. Aišku, ne visais atvejais. Tie nepritekliai gali ir sužlugdyti, bet neretai tarnauja.
Įdomus momentas – profesionalūs lietuvių rašytojai jau be didelių moralės skrupulų perima rinkodaros taisykles ir jomis naudojasi. Tačiau pastaraisiais metais sparčiai civilizavosi ir kultūros politika – aukštajai kultūrai parodoma nemažai dėmesio ir sklaidos, rašytojai skatinami keliauti, susipažinti su kitų šalių literatūra.
