G.Anargyzy (Rzayeva) yra daugiau nei dvylikos knygų autorė, tarp jų - dviejų audioknygų azerbaidžaniečių ir rusų kalbomis.
Jos romanai buvo išversti ir išleisti turkų, gruzinų, ukrainiečių, prancūzų, vokiečių, vengrų, serbų ir kitomis kalbomis. Rašytoja įsteigė ir leido keturis žurnalus: „El“, „Pencere“ (kultūros apžvalgos), „Olkem“ ir „Azerimobile“. Taip pat ji sukūrė telelvizijos šou – kultūros laidų ciklą „Pencere“. Gunel yra pelniusi daugelį literatūros ir visuomenės apdovanojimų.
2017 m. gegužės 31 d. 18 val. LDS galerijoje „Arka“ Vilniuje (Aušros Vartų g. 7) G.Anargyzy pristatys savo knygą „Ne reiškia Taip“ bei kūrinius iš ciklo „Karabacho apsakymai“.
- Jūs inicijavote tarptautinį projektą „Karabacho istorijos“. Ką jums reiškia Karabachas?
- Vaikystėje dvejus metus praleidau Kalnų Karabacho mieste Šušoje. Tai – rojus, nė kiek neperdedu, nes tai labai gražus miestas, išsidėstęs tarp kalnų, apsuptas miškų. Ten švarus oras, daug šaltinių.
Mes atostogavome Šušoje, o mano tėvas, rašytojas ir kino režisierius (Anaras – D. T.) suko filmą apie mūsų nacionalinės muzikos pradininką Uzeirą Hadžibekovą. Tame filme vaidinau jo jaunesniąją seserį.
Puikiai prisimenu jo namą-muziejų ir tarpeklį Čidir Diuziu, kuriame viduramžiais vykdavo žirgų lenktynės. Man, devynerių metų vaikui, atrodė, kad visada galima bus atvykti į Šušą pailsėti, pasigrožėti gamta. Deja, taip nebuvo. Įvyko Kalnų Karabacho konfliktas, Šušą ir dvidešimt procentų Azerbaidžano teritorijos okupavo Armėnijos karinės pajėgos. Dabar į ten nuvykti neįmanoma.
Kai kokių trisdešimties metų pradėjau rašyti rimtą literatūrą, panorau pasidalinti savo prisiminimais apie Kalnų Karabachą ir Šušą. Vienas apsakymas, kuris ir vadinasi „Šuša“, yra autobiografinis. Tai mažos mergaitės sapnas apie rojų žemėje.
- Apie ką kiti apsakymai?
- Tai jau literatūrinė išmonė, tačiau herojai, vaizdai imami iš realaus gyvenimo. Visų jų gyvenimas tragiškas, nes susijęs su šios vietovės įvykiais. Tarp herojų – šeima, netekusi sūnaus, žymus rašytojas, atsisakęs svajonės vykti į Karabachą, jauna pabėgėlė, išgyvenusi Chodžaly tragediją, kada per vieną naktį agresoriai išžudė visą miestą, - ji netekusi šeimos klajoja, prisimindama tai, ką išgyveno.
Taigi apsakymai kupini asmeninių dramų, tačiau kitaip ir negali būti, kai žmonės netenka savo gimtosios žemės.
Daugybė žmonių ten gimė, augo, gyveno, ten palaidoti jų artimieji, o dabar jie negali ten nuvykti ir aplankyti savo gimtųjų vietų ir kapų. Įsivaizduokite visą tą siaubą. Aš, kaip rašytoja, negalėjau apie tai tylėti.
Apsakymai buvo išversti į daugelį užsienio kalbų ir pristatyti dideliuose Europos miestuose: Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Rusijoje, Turkijoje.
- Kaip kilo mintis pristatyti juos Vilniuje?
- Prieš metus gavau pasiūlymą iš dailininkės ir rašytojos Adilės Efendi, kuri ilgai gyvena Lietuvoje, gerai kalba lietuviškai. Ji yra Azerbaidžano patriotė, ir, manau, ne mažiau myli Lietuvą. Ji propaguoja Lietuvos kultūrą mūsų šalyje, yra surengusi daug renginių.
Jos pasiūlymas man pasirodė įdomus. Kiek žinau, apsakymai į lietuvių kalbą išversti labai gerai. Taigi pirmą kartą juos pristatysiu ir jūsų šalyje. Labai tuo džiaugiuosi.
***
Susitikimą organizuoja Azerbaidžano Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje ir LDS galerija ARKA