Juozas Erlickas. Kai mečiau vargti, tuoj ėmiau geriau gyventi

Kitoks gyvenimas

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (4)

Juozas Erlickas ( „Lietuvos rytas“)

Sep 16, 2017, 3:10 PM, atnaujinta Sep 29, 2017, 2:52 PM

Mano jachta – net šimto metrų ilgio. Ties Karkle aš prasilenkiu su Putinu ir neiškenčiu nepasigyręs, kad daugelis mūsiškių dabar laksto greitomis grand klasės jachtomis. Seniukai, žinia, siauresnėm – lengviau parkuotis.

Putino irgi apysiaurė, todėl jis labai mums pavydi.

– Dirbk ir turėsi, – juokiuos.

– A kad laika nier...

– Tau tik karai galvoj! – šaukia Putė. – Ak tu, nevala!

Vairagaliu – kaukšt! – per sprandą.

Du rusiukai, ano žentai – Valnas ir Nevalnas – stveria senį už kojų, švysteli žemyn galva į vandenį.

Bene tai smurtas artimoj aplinkoj? Pas mus jau seniai išnykęs. Lengvas liūdesio šešėlis šmėsteli sieloj, lyg būčiau ką brangaus praradęs...

Bet iškeliu bures ir vos spėju išvengt susidūrimo su kažkokiu pensininku.

Viskas gerai.

Ką reikia išmokti

Visos Saulemono Pol Tonavičiaus knygos seniai išverstos į visas kalbas, o va šiemet pasirodžiusi „Kaip eiti?“ skirta vien Lietuvos vartotojui. Tad nieko keisto, kad į sutiktuves sugužėjo ne tik aukštuomenė, bet ir skaitytojai.

– Knygoj vien kvitai, talonai ir sąskaitos už komunalines paslaugas. Tai labai įdomu, – gyriau. – Bet ar negalėtumėte, maestro, paprastais žodžiais perteikti esmę.

Šis tarė:

– Knygų dabar niekas nebeskaito, todėl mes, rašytojai, ten sumetam viską, ką randam stalčiuj. Pagaliau, jei parašytum „Lietuva brangi...“, lietuvis vis tiek klaustų: „Ką jūs norėjote pasakyti?“ Todėl, ką noriu pasakyti, visados pasirašau atskirai.

Išsitraukė iš bato popiergalį.

– Visi dabar klausinėja: „Kur einame?“ Deja, retas susimąsto apie tai, kaip einame. Palyginkim su kitom veiklom. Jei niekas negalvotų, kaip kariauti, nebūtų ir kur...

Todėl pirmiausia išmokime eiti savo kieme. Toliau – sukamės ratu, neišeidami už Lietuvos ribų. Ilgai taip sukdamiesi liausimės rūpintis, kur einame.

Einant svarbu stebėti, kad viena koja visados remtųsi į Lietuvą. Kūnas – tiesus. Jokiu būdu negalima eiti palinkus, lyg eitum į priekį. Šitaip jau ėjom. Tai didžiausia ir, deja, dažniausiai pasitaikanti klaida.

Rankom mosikuoti galima – nubaidysim rusus.

Kvėpuojam – pro burną. Tai nesunku, nes einam išsižioję.

Daugelis klausia: ar galima eiti atbulom? Galima ir net būtina. Ateity visi eis atbuli. Bet pirma išmokim taisyklingai eiti tradiciniu būdu.

Ar einant galima dairytis į šalis? Visą laiką eisim tuo pačiu ratu, tad po kelerių metų noras dairytis praeis savaime. O po kelių dešimtmečių jau eisim užsimerkę.

– Ar tada jau galėsim klausti: „Kur einame?“ – domėjaus.

– Jei kyla tokių minčių, vadinasi, mūsų ėjimas dar netobulas, – atsakė Saulemonas. – Turim toliau suktis ratu, kol liks tik ėjimo džiaugsmą reiškianti y ilgoji. Tada galėsit išeiti iš Lietuvos ir eiti net Londone.

– O ten eisim...

– Taip pat – atbuli, užsimerkę ir išsižioję. Šitaip aiškiau matyti, kad visur tas pats. Pamatę grįšim ir vėl eisim Lietuvoj.

Dabar visi viltingai šaukėm:

– Ir iš to išeis!..

– Nieko neišeis, – ramino Saulemonas. – Bet jums ir dabar juk nieko neišeina.

Ilgai visi plojom.

Ir išėjom kažkaip jau kitaip...

Lietuvis ne vien krepšiniu gyvas

Naktį beldžiasi kaimynas.

– Iš jūsų buto nuolat triukšmas sklinda. Kas čia vyksta?

– Tai aš per vertybių kartelę šokinėju, – atsakau.

Matau, kad anas susidomėjęs, tai pažadu:

– Kai peršoksiu šeimos vertybes, ateisiu pas tave.

Netrukus jau sėdim jo virtuvėj.

– Tau puikiai sekasi, – pavydi.

– Daug metų dirbu su prietaisais, – paaiškinu.

Vieną sunkesnį statau ant stalo, o du lengvesnius siūlau pakilnot.

– Mano tikslas – Olimpinės žaidynės, – giriuos. – Bet norint gerai ten pasirodyt, reikia visokias vertybes įveikt. Šeima – tik pirmas etapas.

– Ir man reik... – vapa kaimynas. – Į Olim pim...

Kurgi ne... Valandą pakilnojęs, o jau suglebęs.

– Aš stiprus... – sverdėja. – Eikš, boba...

Ateina kaimynė ir išneša tą vargšą į tvartą.

Ir tai vidury nakties, kai rimti vyrai, trenkę durim, į gatvę žengia!

Bet kiek tų rimtų... Štai Karbauckis niekaip neįveikia pradinio aukščio.

Dėl to visi nustebę, nes duomenys puikūs, startas geras... Nejau psichologinės problemos?

O juk prieš metus anas pakėlė vertybių kartelę į tokį aukštį, kad mes, tuomet pradedantys šuolininkai, net pritūpėm. Ir še tau, kas išėjo! Net nebežinau, ar jį kvies į rinktinę.

Skviernelis, iš kurio tiek laukta, irgi praradęs formą.

Gerus rezultatus rodo vien Veryga – kuklus, neišskirtinių duomenų atletas. Ką reiškia užsispyrimas!

Bet viltys, kad Olimpiadoj iškovosim medalį, – bliūkšta. Rusai turi „svajonių komandą“, lengvai įveikiančią visų rūšių vertybes. Anglai ir lenkai šiemet jau ne kartą sėkmingai šturmavo Europos vertybes.

Tradiciškai stipri Šiaurės Korėja. O pastaruoju metu sustiprėjo ir Jungtinės Valstijos.

Tačiau kiti kokias sąlygas turi! Štai rusai gali kiaurus metus treniruotis Kaukaze, Ukrainoj, Sirijoj... Lietuviai gi keliskart išbandė jėgas tik draugiškose rungtynėse su lenkais.

Bet kai per dvidešimt metų neperšoki net per apverstą W – prarandi ir paskutinius pasitikėjimo savimi likučius.

Pavienių entuziastų dėka mes gerai pasirodome artimoj aplinkoj. Bet šuoliai per šeimos vertybes – nors ir labai patrauklūs žiūrovams – tik viena iš daugelio rungčių.

Dar neseniai aukštais rezultatais garsėjo mūsų policininkai – vien iš jų galėjai suburti keletą rinktinių. Deja, pastaruoju metu apie jų pasiekimus girdim rečiau. Vėl psichologinio pasirengimo spragos. Graudu žiūrėt, kaip puikiai fiziškai ir techniškai pasirengę vaikinai staiga netenka jėgų, kai į juos nukrypsta filmavimo kameros.

Ta pati bėda ir su valdininkais. Nors šie vis dar pasiekia gražių pergalių uždarose patalpose.

O jei mūsų butuose – apie tai vis garsiau kalbama! – bus privalomai įrengtos stebėjimo stotys? Suprastės mūsiškių rezultatai ir artimoj aplinkoj.

Ir vėl liks tik krepšinis.

Mano kosmosas

– Sukis ir turėsi! – griaudėja pati.

– Šiemet net Žemei sunku suktis aplink Saulę, – aiškinu. – Juk Saulės beveik nebūna. O aš kas – tik Žemės dalelė...

Matau, ana sugraibo kertėj dalelių greitintuvą. Mitriai apsisuku ir šaunu pro duris.

Kieme kaimynė sukasi apie savo ašį.

– Troboj vyras sprogsta, – rypauja.

Nėmaž nesistebiu. Nuolat lyjant, arabų sprogstamumas sumažėjęs. Mūsiškiai gi vis dažniau sprogsta uždarose patalpose.

– Traukis į gatvę, – įsakau. – Vienas eisiu.

Gal sprogsiu kartu?.. Bet ką aš čia palieku...

Visi jie vienodi

– Ar yra gyvenimas po mirties? – klausėm.

– Aišku, yra, – atsakė daktaras Veryga.

– Ar sutikus numirėlį tinka paklausti: kas naujo?

– Elkitės savo nuožiūra. Ne tai svarbiausia. Blogiau, kad daugelis vengia numirėlių ar net skleidžia apie juos visokiausius pramanus. Bet kaip negalima diskriminuoti žmogaus pagal odos spalvą, taip negalima ir pagal gyvumą.

– O kaip jūs žiūrite į filmus, kur numirėliai vaizduojami tik iš blogosios pusės?

– Tokių filmų išvis nežiūriu.

– Jūs šaunuolis!

– Žinau, kad atrodau kaip gyvas.

Daktaras nusilenkė ir žengė į Seimo duobę.

Juozas ERLICKAS

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.