„ Kelionė į rojų. I dalis
Sekmadienio vakaro evangelija apie išdavystę
Evangelijoje parašyta: „Dievas pasirinko tai, kas atrodo pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko silpną, kad sugėdintų galiūnus.“ Kadangi nelaikau savęs protingu žmogumi ir esu labai silpnas, tad pradėsiu be didesnių įžangų. Kas laukia išdavikų šiame pasaulyje – kaip ir aišku. Kur kas įdomiau kas jų laukia po mirties.
Juozukas tikrai papuls į rojų, nes visi durniai po mirties tiesiu taikymu šauna į rojų. O protingi į rojų nepatenka, nors yra ir išimčių. Bet jeigu Juozukas ir toliau nemokės mokesčių, tai taps turtingu. O apie turtingus Jėzus pasakė taip: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę – lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“ Tad jeigu Juozukas susimokės mokesčius, tai nepavirs kupranugariu ir, kaip jau minėjau, pateks į rojų.
Rūtos Vanagaitės situacija – pati blogiausia. Jai reikia kovoti iki paskutinės granatos, o granatų reikės turėti daug, o iš saugumo archyvų pririnktos nėra labai efektyvios – tinka nebent susisprogdinti. Tą jinai turėtų ir padaryti, antraip ją utilizuos net iš pragaro, kaip pasakytų fizikai, į erdvę, kurios nėra, kaip utilizavo jos knygas nuo Marijos žemės.
Rimo Tumino situacija – irgi ne iš paprastesnių. Arba jis kankinsis skaistykloje panašioje į Kremliaus priimamąjį, arba vaidensis Vachtangovo teatro užkulisiuose. Bet yra ir dar vienas variantas – Lietuva jį pagarbiai priims ir iš Mažojo teatro padarys mauzoliejų, kur jis galės ramiai ilsėtis. O jeigu rusai tikrai užpuls Lietuvą ir per 3 minutes 34 sekundes ją okupuos, tai dar Mažąjį teatrą-mauzoliejų nudažys žaliai ir padengs auksu. Adomo Jacovskio, kuris jam Maskvoje kuria scenografijas, situacija – paprastesnė. Jis yra žydas, o Toroje nėra rojaus ir pragaro koncepcijos, tik talentingi palikuonys. O va Faustas Latėnas, rašantis Rimui Tuminui muziką, užlėkė – jis, žinoma, pateks į pragarą, kur jį dainuškomis kankins Stano su Zvonkumi, kurie irgi neabejotinai neišvengs pragaro. Apskritai, visi popso atstovai pateks į pragarą, išskyrus Andrių Mamontovą.
Neblogą kambarį rojuje gaus Jonas Vaitkus, nes būnant Lietuvos patriotu dirbti Rusų dramos teatre yra kankinystė, tad galimas daiktas, kad po mirties jį paskelbs šventuoju.
O va štai Eimunto Nekrošiaus dalia liūdna – jis sėdės skaistykloje, panašioje į Maskvos biblioteką „Imeni Lenina“, tol kol neperskaitys visų rusų kritikų liaupsių apie savo genialumą.
O Anželika Cholina, kiek bestatytų Maskvoje baletų, vis tiek pateks į rojų, nes visi baleto artistai patenka į rojų.
Ir Marius Ivaškevičius pateks į rojų, nors pradėjo rašyti pjeses rusų kalba. Pateks todėl, kad lietuviškai parašė „Išvarymą“ ir organizavo Molėtų eitynes.
Nors aš, rodos, tėvynės neišdavinėjau, Rusijoje stačiau spektaklius kai Putinas dar buvo jaunas ir nepiktas, per Sausio 13-ąją dar jaunas ir lieknas stovėjau prieš didelį rusų tanką, vis tiek degsiu pragare. Ir ne todėl, kad myliu moteris ir mėgstu vyną. Gurmanai jau šiame pasaulyje gyvena rojuje, o tikrame rojuje jiems paruoštas VIP’as. Tiesiog su amžiumi prieš savo valią darausi akademiškas ir jaunieji velniai jau dabar verda smalą. Bet tai jau kita tema.
Politikoje nesu toks kompetentingas, bet, tarkime, Vygaudas Ušackas amžinai šals pragaro čiukotkoje, Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas bus nugramzdinti į pragarą giliausiai, baisu ir pagalvoti kas laukia komuniagos Algirdo Paleckio. Šiaip jau visi politikai, išskyrus Vytautą Landsbergį, degs pragare. Andrius Tapinas bus paskirtas rojaus prezidentu,o Rimvydas Valatka
pavaduos šv. Petrą.
Ir dar – Dievas man pasakė, kad per artimiausius dešimt metų rusai nepuls Lietuvos. Tai reiškia, jog jei jie norės lietuvius užpulti vėliau, jiems teks šturmuoti Londoną. Na, o šiaip visi kiti pateks į rojų, kuris, beje, yra labai panašus į tą patį Londoną. Taigi, miegokite ramiai. Amen.
Kelionė į rojų. VI dalis
Neįtikėtina. Fantastiška. Afigiena. Incroyable. Amazing. Nėra žodžių tam aprašyti, todėl stengsiuosi rašyti kuo paprasčiau, idant nepasiduočiau pagundai tuščiažodžiauti. Aš galvojau, kad čia bus baisi nuobodybė, o čia linksmiausia vietelė neaprėpiamų galaktikų begalybėje. Oras čia tyras ir svaiginantis kaip Alpėse. Nei šalta, nei karšta. Čia nėra tos mirties smarvės – supratau, kad žemėje tiesiog viskas persmelkta mirties tvaiku. O kai nėra tos bjaurasties, visi Dievo kūriniai atsiskleidžia savo prigimtine nuostabiausia kvapų gama. Vaizdai čia tokie pribloškiantys, tavo būsena tokia pakili, kad matai vien grožį. Čia yra vietų, kuriose visiška ir absoliuti tyla. Yra vietų, kur groja dieviškieji angelų orkestrai ar čiulba paukščiai.
Čia viskas taip skanu, kad ką beatkąstum, rodos, ragauji pirmą kartą gyvenime, jausdamas neapsakomą gomurio palaimą. Tokį jausmą aš patyręs tik vaikystėje, kai tėvas iš Vengrijos atvežė mango vaisių. Ragavimo malonumų mano siela visuomet aistringai geisdavo, bet žemėje išduoda kūnas: jis apsunksta, storėja, kaupiasi dujos, skysčiai ir taip toliau. Rojuje tu gali valgyti kiek nori ir ką nori – niekada neapsunksi. Beje, čia labai populiari kiauliena. Ją gabena tiesiai iš pragaro. Iš rojaus į pragarą importuoja kalnų sniegą ir ledą – tai labai paklausi prekė pragare. O rojus mainais už tai gauna keptą kiaulieną. Apie vyną net nepradėsiu – tam, kad atskleistum visą vynų skonio bukietą, FB formatas tiesiog netinka. Labai linkėčiau čia patekti Užkalniui – jis galėtų čia rašyti kulinarines recenzijas. O jis, beje, turi šansų čia patekti, jei tik liausis puldinėti žmones su tuo savo konservatorišku chamizmu.
Na, o erotika čia yra tobula ir visuotinė. Čia net paukštukai erotiškai čiulba. Erosas neišvarytas iš rojaus (nuotraukoje tas, kuris sėdi ant stalo su vynuogių kekėmis ant galvos). Kadangi rojuje gėrio ir blogio dialektika visiškai neaktuali, tai erotika čia neturi jokių pašalinių kontradikcijų. Rojus primena Khadžuraho šventyklą Indijoje – visur po krūmeliais, medeliais, medeliuose, tyruose ežerėliuose visi mylisi visokiausiomis pozomis, kaip kas nori. Beje, ilgainiui rojuje beveik visi tampa biseksualais. Mylisi visi labai lėtai – juk skubėti rojuje nėra jokios prasmės. Čia apskritai viskas vyksta labai lėtai, nes viskas teikia malonumą ir pilnatvę, todėl visi niekur ir neskuba. Besimylėdami visi čia patiria daugybę orgazmų, tiesa, niekas nedejuoja ir nedūsauja, o tyliai, besiklausydami lakštingalų, orgazmų kaskadas išgyvena užsimerkę, palaimingais veidais. Dūsauti ir dejuoti rojuje apskritai nepriimtina, todėl lietuviai dažnai išvaromi iš rojaus, nes pradeda dejuoti ir skųstis, kad kažko per daug ar per mažai, pradeda pavydėti kitiems savo tėvynainiams, nors visi čia visko turi po lygiai. Dirbti rojuje griežtai draudžiama – dėl to lietuviams irgi dažnai būna sunku. Bet paprastai čia visi adaptuojasi greitai.
Maloniai nustebino rytas. Atsibudau – jokio pachmo. Rojuje gali gerti kiek nori, bet motyvų prisigerti iki žemės graibymo čia niekas neturi. Taigi, visi gurkšnoja nuolat, bet niekas neprisigeria – visai kaip Italijoje. Beje, virtuvė rojuje – labai įvairi, tačiau artimiausia Pjemonto maisto tradicijai. Maistas čia labai pigus – visa tai, ką jūs matote nuotraukoje, kainuoja mažiau negu vienas Mikutavičiaus kalafioras ant Lietuvos žemės. Šiaip čia pinigai retai naudojami – dažniausiai vyksta natūralūs mainai. Tarkime, eini pirkti vyno į vyno monopoliją – tai toks veik skandinaviškas modelis, kurį Lietuvoje įvesti siūlo Karbauskis, tik jis siūlo idėją, jog alkoholis liaudžiai brangtų ir tik kažkoks vienas jo sėbras monopolizavęs gėralus lobtų. O rojuje padaryta taip, jog alkoholis liaudžiai beveik nieko nekainuoja. Taigi, eini į tokią vat parduotuvę, pakeliui nuskini pora kekių vynuogių ir išmainai jas į vyną. Kekės keliauja į pragarą, ten vargšeliai iš jų daro vyną ir nė lašo neparagavę (nes pragare sausas įstatymas) siunčia jį į rojų.
Rojuje niekas neskaito ir nesportuoja. Kūnai savaime lankstūs, tvirti ir lengvi, o galvoje ir sieloje – visiška pilnatvė, todėl čia visi mėgsta maloniai šnekučiuotis ir filosofuoti, muzikuoti, dainuoti. Kūryba yra išimtis darbo kodekse, kuris iš esmės susideda iš taisyklių, draudžiančių dirbti, todėl kūryba visokeriopai skatinama. O štai ir sparnuotoji frazė: „Ne visi menininkai patenka į rojų, bet visi patekę į rojų tampa menininkais.“ Taigi, rojus – tai savotiška hedonistinė menininkų respublika su akivaizdžiais idealiojo komunizmo ir anarchistinės tvarkos bruožais“.
Savo pirmajame poste apie rojų aš privėliau begalę klaidų. Žinoma, tokio rojaus prezidentu negali tapti Tapinas – valdžios rojuje iš viso nėra, visi tvarkosi anarchiškai. Nepainioti su betvarke – anarchiškai tvarkytis reikštų tai, jog kiekvienas yra maksimaliai atsakingas už save ir kitus. Tapinas apskritai rojuje sau sunkiai rastų vietą – čia FB niekam neįdomus. Teliko čia nėra, nes laimingi žmonės teliko nežiūri. Tokios laidos kaip „Auksinis protas“ ar „Pinigų karta“ vien savo pavadinimais rojuje skambėtu absurdiškai, nes čia visi viską žino, nėra pinigų ir kartų, nes visi gyvena amžinybėje. Taigi, kur pateks Tapinas ir kiti personažai, paminėti pirmajame poste, aš jums pranešiu rytoj, jei susiorientuosiu, žinoma, nes laikas rojuje ir laikas žemėje yra visiškai skirtingi dydžiai.
