Jei pakalbėtumėte su baltarusiu, tai jis niekuomet nepasakys, kad Vilnius ar Varšuva jiems visiškai nežinomos ar svetimos vietos. Ukraina, žinoma, taip pat netoliese, tačiau kultūriškai mes labiau orientuoti būtent į šitą pusę“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič.
Sausio pradžioje S.Aleksijevič turėjo lankytis Vilniuje – sausio 3 d. Jaunimo teatre ji planavo žiūrėti naujausią Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Cinkas“, sukurtą pagal rašytojos knygas „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“.
Spektaklio centre – pati Svetlana Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė). Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų.
Tačiau rašytoja šiandien informavo teatrą, kad dėl paūmėjusios ligosį Lietuvą neatvyks. Rašytoja atsiprašė, kad negali dalyvauti spektaklio „Cinkas“ peržiūroje ir planuotuose susitikimuose.
S.Aleksijevič Lietuvoje lankėsi 2016 metų pavasarį. Tuomet ji Panevėžio J.Miltinio dramos teatre žiūrėjo Lino Zaikausko režisuotą spektaklį pagal jos knygą „Černobylio malda“. Tąsyk rašytoja davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Minėjote, kad gavusi Nobelio premijos pinigus persikėlėte į naują butą ir nusipirkote naują namą kaime. Ar neužteko vietos ankstesniame bute? – paklausiau S.Aleksijevič.
– Mano butas tik dviejų kambarių. Ir ten per knygas beveik neįmanoma praeiti. O į naująjį dar nepersikėliau – jis tvarkomas.
– Įdomu, ar naujoje vietoje virš darbo stalo vėl pasikabinsite Fiodoro Dostojevskio portretą? Juk jus dažniau lygina su Erichu Maria Remarque'u.
– Žinoma, pasikabinsiu. F.Dostojevskis – mano mėgstamiausias rašytojas. Man artimas jo suvokimas, kad tame pačiame žmoguje sugyvena tiek budelis, tiek auka ir kad greitai vienas gali virsti kitu. Jo žvilgsnis į žmogaus esmę siekia giliau nei kitų rašytojų.
– O kam jums prireikė naujos sodybos?
– Senoji taip pat buvo labai nedidelė. Aš ją atidaviau dukrai su šeima, o sau išsirinkau didesnę. Mano žentas labai mėgsta dirbti įvairius ūkio darbus, o tas namas nebuvo iki galo sutvarkytas, trūko kai kurių patogumų. Aš jį nusipirkau, o paskui išvažiavau į užsienį, taigi viskas taip ir liko.
Pamaniau – geriau jau jie ten baigs tvarkytis, o aš nusipirksiu ką nors padoresnio. Nėra nei sveikatos, nei noro vėl ką nors remontuoti. Netgi ir namuose tvarkytis padeda samdyta moteris.
– Jūsų motina – ukrainietė, o tėtis – baltarusis. Ar jūs kada nors rašote baltarusiškai?
– Ne, baltarusiškai aš nerašau, nors kalbą, žinoma, moku. Bet nevartoju jos taip dažnai, kad jausčiausi taip laisvai, kaip rašydama rusiškai. Beje, yra dvi baltarusių kalbos versijos. Viena jų – vadinamoji „narkomovka“, primesta Josifo Stalino, o kita – tikroji, senoji baltarusių kalba.
– Tikrąja kalba šiandien turbūt niekas nebekalba?
– Kalba. Yra jaunų baltarusių rašytojų, kurie gerai moka tą kalbą. Jie prisideda prie jos atgimimo. Aš jos nemoku, tačiau galiu pasakyti, kad tikroji baltarusių kalba labai graži, poetiška. Beje, tie rašytojai mano knygą išvertė į baltarusių kalbą ir paslapčia išleido Vilniuje.
Tiesa, aš sąmoningai rašiau visą tą Utopijos šalies ciklą rusiškai. Juk Utopijos šalyje kalbėjome rusiškai. Visa ta milžiniška SSRS buvo tarsi kokia marksistinė laboratorija, kurioje visi vartojo rusų kalbą.
– O mokykloje ar bent šeimoje jūs kalbėdavote baltarusiškai? O gal ukrainietiškai?
– Ne, pas mus Baltarusijoje visi kalba rusiškai. Tiesa, paprasti kaimo žmonės dažnai kalba tokiu baltarusių, lenkų ir ukrainiečių kalbų mišiniu. Inteligentai – net ir kaime – kur mano tėvai dirbo mokytojais, kalba rusiškai.
– Vasaras leisdavote pas senelę Ukrainoje. Negi ir ten kalbėdavote tik rusiškai?
– Ne, ten ukrainietiškai. Vaikystėje laisvai kalbėjau ta kalba. O dabar tik skaitau, bet kalbėti jau nedrįstu. Mano senelė ukrainietė buvo labai graži. Ją senelis pavogė iš svetimų vestuvių. Aš pati nelabai moku dainuoti, o ji nuostabiai dainuodavo. Taigi nuo tų laikų labai mėgstu ukrainietiškas dainas. Jos tokios poetiškos.
– Knygoje „Second hand“ laikas“ viena moteris jums pasakojo, kad jos motina net anūkams vietoj liaudiškų lopšinių dainuoja revoliucines dainas, nes kitokių tiesiog nemoka. Lietuviams tuo gana sunku patikėti.
– Taip. Įsivaizduojate? Į mūsų žmonių sąmonę tiek visko prikrauta, užraugta. Jau daugybę metų nėra tos didžiosios Sovietų Sąjungos, o žmonių sielose visa tai toliau rūgsta, gyvena. Todėl, kad ta komunizmo, socializmo idėja tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, o iš tiesų – labai sudėtinga.
Paprastiems žmonėms ji labai suprantama ir artima. Kai rašiau „Second hand“ laiką“, Rusijoje man visi kaip susitarę kalbėjo: „Mes nesitikėjome kapitalizmo ir mes nenorėjome kapitalizmo.“ Jie nebenorėjo komunistų partijos, visos tos nomenklatūros, bet norėjo lygybės. Norėjo, kad gyvenimas būtų geresnis, bet visi to gero turėtų vienodai. Tai sako ir jauni, ir seni. Toks jų suvokimas. Tokia istorinė tikrovė.
– Lietuvoje visa ta komunistinė ideologija buvo tarsi uždanga, po kuria visą laiką slypėjo tautinis paveldas – dainos, sakmės, baltų mitologija. Nejaugi Rusijoje ar Baltarusijoje visai neliko to sluoksnio, į kurį būtų galima atsiremti?
– Rusijoje visada daug svarbesnė buvo kokia nors didinga idėja. Tai tokia kultūra, kuriai visą laiką reikia ko nors antžmogiško. Reikia ko nors didingo. Pavyzdžiui, pasaulinės revoliucijos. Arba pastaruoju metu vis minimo kažkokio „rusų pasaulio“, nors niekas negali suprasti, kas iš tiesų turima omenyje.
Visa tai, žinoma, svarbiau nei pavienio žmogaus gyvybė. Todėl nieko nuostabaus, kad žmonės visiškai nevertinami. Ir iki šiol taip yra. Žmonės tiesiog dingsta. Kažkur. Paskutinį XX a. dešimtmetį tai buvo tiesiog kažkoks verslininkų iššaudymas, medžioklė. Beveik kasdien matydavome lavonus. Štai toks požiūris į žmogaus gyvybę.
– Antrojo pasaulinio karo metais J.Stalinas savo šalies piliečius be sąžinės graužimo naudojo kaip patrankų mėsą. Nors Černobylio elektrinės sprogimo metu karas ir lageriai jau buvo tapę istorija, jūsų knygoje „Černobylio malda“ aiškiai juntamas priekaištas. Niekas nepasikeitė, esant kritinei situacijai valdžia vėl nemato žmonių ir jų kančių, o tik žmogiškuosius išteklius, kalbant sovietiniu žargonu.
– Taip. Meta kaip kokią smėlio saują. Tas pat vyko ir Čečėnijoje, tas pat ir Ukrainoje. Žmones pasamdo, jie eina šaudyti, juos užmuša, po to palaidoja. Ir jei Afganistane tarnavusių ir žuvusių karių motinos protestavo, šių samdinių motinos tyli. O kai paklausi, kodėl jos tyli, atsako: „Jei kalbėsiu, negausiu pinigų. Už juos ruošiuosi dukrai, kuri man liko, nupirkti butą.“ Ką bepridursi?
– Daugelyje jūsų knygų nuskamba mintis, kad „mes pralaimėjome“. Kaip manote, ar tai galima pasakyti ne tik apie Rusijos, Baltarusijos, bet ir apie Lietuvos gyventojus? Juk Afganistanas ir Černobylis tiesiogiai palietė mus, bet po SSRS žlugimo atsidūrėme gerokai kitokioje situacijoje?
– Manau, kad atsikratyti sovietinio palikimo sunku visiems. Pas jus tai tęsėsi daugiau kaip keturis, o pas mus – septynis dešimtmečius. Jie pavogė iš mūsų tą laiką. Reikia pasivyti ir susivokti. Jūs tai jau galite, o pas mus istorinis laikas tiesiog sustojo.
– Lietuvoje tie bandymai susivokti, permąstyti savo praeitį sukėlė didžiulę kritinių pareiškimų bangą. Nuvainikuojami sovietmečio rašytojai, poetai ir kiti menininkai, nes atvirai nesipriešino sistemai. Todėl ir jie kalti, kad žmonės išsiugdė vergo mąstyseną. Ar jūs su tuo sutiktumėte?
– O, ne. Aš vadinu tai biologiniu pasipūtimu, puikybe. Žmonės, gimę penkiasdešimt metų vėliau, mano galintys teisti tuos, kurie gyveno visai kitame laike. Tai tiesiog nekorektiška. Aš pati kažkada panašiai kalbėjau su savo tėvu: „Kaip jūs galėjote?“
Šiandien tokio klausimo nepateikčiau. Juk aš puikiai matau, kad dabar mes patys nieko negalime padaryti. Jie tuomet irgi nelabai ką galėjo pakeisti. Labai sunku pasipriešinti autoritarinei sistemai. Bet lengva visus teisti po pusė amžiaus. Štai ir mano anūkė paaugusi galės pasakyti: „Kodėl jūs tylėjote? Kodėl nieko nedarėte?“.
Neturėtume būti tokie negailestingi. Neabejoju, kad istorinę tiesą turime sužinoti, tačiau tuo pat metu būtina prisiminti, jog realiame gyvenime viskas yra daug sykių sudėtingiau, nei atrodo pažvelgus atgal.
– Jūsų knygose kalba patys įvairiausi aprašomų įvykių liudininkai. Kodėl jose tiek mažai autorės komentarų?
– Mano pozicija atsispindi klausimuose, kuriuos užduodu žmonėms. Aš pasirenku pašnekovus, o paskui ir jų pasakojimų detales. Šalia jų mano asmeninio filosofavimo tikrai nebereikia. Tiesa, kartais panaudoju tik savo dienoraščio, kurį rašiau rinkdama medžiagą knygai, ištraukas. Man svarbius dalykus išsakau ir įžangoje. Tai sąmoningas apsisprendimas.
Kai menininkas stato šventovę, tai laiko visą konstrukciją savo galvoje. Jis pats pasirenka medžiagas ir kitus statybai reikalingus dalykus. Tačiau visai nebūtina, kad ant kiekvienos to pastato plytos būtų užrašytas jo vardas.
– Ar nesinorėjo kur nors įpinti ir savo istoriją. Esate sakiusi, kad daugelį jūsų bičiulių pasiglemžė tai, ką galima pavadinti Černobylio sprogimo pasekmėmis. Ar neapmaudu, kad jūsų tarsi ir nėra jūsų knygose?
– Aš juk rašau masių sąmoningumo istoriją. Atskleidžiu, kaip tai suvokia paprasti žmonės. O mano asmeninė istorija – visai kitas dalykas. Tai visai kitas žanras. Todėl ir neapmaudu. Aš tarsi numirštu kiekviename savo kalbintame herojuje, ir tuo pat metu tampu jais visais, sujungiu į visumą.
– Jūs nesyk esate sakiusi, kad nevaikštote į cerkvę. Tačiau ir knygose, ir spektaklyje, kurį matėme, nemirtingos sielos motyvas buvo gana ryškus. Žmogus neištvertų be Dievo?
– Kai nėra į ką atsiremti, keli akis į dangų. Kai merdėjo mano sesuo, kuri buvo už mane jaunesnė, aš pati buvau labai sutrikusi. Nors esu išsilavinęs, kultūros žmogus, bet nežinojau, kur nukreipti žvilgsnį, ko paklausti? O ko galima tikėtis iš žmogaus, kuris nėra tiek daug mąstęs apie gyvenimą, kuris tiesiog gyveno?
Sugriuvo didžiųjų idėjų pasaulis, sugriuvo mokslo pasaulis, nieko nebeliko. Ir žmonės pasuko į cerkvę. Sunku tai pavadinti tikėjimu ar sąmoningu apsisprendimu. Tai pirmiausia baimė.
– Koks jūsų santykis su Lietuva? Ar dažnai čia apsilankote, ką mėgstate? Gal yra ir tokių dalykų, kurie labai nepatinka?
– Dar studentiškais laikais su draugais atvažiuodavome į Vilnių. Pasėdėti kavinėse, pasikalbėti. Žinojome ir mėgome Donatą Banionį, legendinį Panevėžio teatrą, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą. Tiesa, jų spektaklius mačiau ne Lietuvoje, o Minske arba Maskvoje, nes nemoku jūsų kalbos.
Dar vienas lietuvis, kurį labai seniai pamilau, ir kuris tikrai paveikė visą mano pasaulėžiūrą, – dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mačiau jo darbus Kaune, turiu jo kūrybos albumą. Praėjusių metų rugpjūtį ištesėjau savo pažadą, kurį buvau davusi dukrai ir anūkei. Mes visą savaitę praleidome Vilniuje. Iki šiol su malonumu tas dienas prisimename.
– Ar jaučiama Baltarusijoje kokia nors LDK laikų, o ne tik sovietmečio įtaka?
– Gyvename tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tarp mūsų šalių labai daug bendro. Beje, dėl kai kurių paveldo dalykų mokslininkai iki šiol karštai ginčijasi. Tačiau be didelio priešiškumo, greičiau su meile. Jei pakalbėtumėte su baltarusiu, tai jis niekuomet nepasakys, kad Vilnius ar Varšuva jiems visiškai nežinomos ar svetimos vietos. Ukraina, žinoma, taip pat netoliese, tačiau kultūriškai mes labiau orientuoti būtent į šitą pusę.
* * *
Utopijos šalies metraštininkė
S.Aleksijevič – ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė. Gimė 1948 metų gegužės 31 dieną Ivano Frankivske (Ukraina). Užaugo Baltarusijoje, tėvai dirbo kaimo mokytojais.
Baltarusijos universitete baigė žurnalistiką, metus dirbo Biarozos miesto (Bresto rajonas) laikraštyje ir tuo pat metu mokytojavo kaimo mokykloje. Svarstė, ar nevertėtų pratęsti šeimos tradicijos, nes ir jos senelis buvo mokytojas.
Persikėlusi į Minską dirbo respublikiniame „Kaimo laikraštyje“, o paskui – literatūriniame Baltarusijos rašytojų sąjungos žurnale „Nemunas“.
Po septynerių žurnalistinio darbo metų S.Aleksijevič pradėjo rašyti knygas. Tai daryti paskatino žinomo baltarusių rašytojo A.Adamovičiaus knygos „Aš – iš ugnies kaimo“ ir „Blokados knyga“. Jas autorius vadino romanais-liudijimais, teigdamas, kad juose pati tauta pasakoja apie save.
1983 m. parašyta pirmoji garsiausio rašytojos ciklo apie Utopijos šalį (SSRS) knyga – „Nemoteriškas karo veidas“. Dvejus metus ji pragulėjo leidykloje, nes autorė buvo apkaltinta natūralizmu ir herojiško sovietinės moters įvaizdžio naikinimu. Knyga išleista tik 1985 metais, kai SSRS vadovas M.Gorbačiovas pradėjo reformuoti šalį.
1985 m. pasirodė ir antrojo šio ciklo knyga „Paskutiniai liudininkai“ – vaikų pasakojimai apie karą. 1989 m. – knyga apie Afganistano karą „Cinko berniukai“. Ji pagrįsta ten tarnavusių karių ir jų žuvusių bendražygių motinų prisiminimais.
1997 m. išleista knyga apie Černobylio elektrinės sprogimo pasekmes – „Černobylio malda (ateities kronika)“, o 1999 m. – paskutinė Utopijos šalies ciklo knyga „Second hand“ laikas“, apmąstanti SSRS žlugimą.
2015 m. S.Aleksijevič pelnė Nobelio literatūros premiją už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą. Ji yra pirmoji baltarusių rašytoja, gavusi šį prestižinį apdovanojimą.
