Karalių Mindaugą ir Kazį Pakštą mėgstantis M.Ivaškevičius atskleidė ir daugiau detalių apie savo pomėgius.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Molėtuose. Nejaučiu nostalgijos Molėtams, nes tai tebėra vieta, kur praleidžiu tikrai daug, o kai kuriais gyvenimo etapais – ir daugiausia laiko.
Kitaip sakant, tai tebėra ir bus mano esamo gyvenimo dalis, o ne prarastas vaikystės rojus. Tokių dalykų esu linkęs neprarasti.
– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas?
– Man dveji metai ir močiutė maudo mane nuogą „bliūde“. Tai pirmasis ir maloniausias atsiminimas.
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Man smagiausios yra Kūčios. Smagiausios ir svarbiausios. O kalbant apie grynai lietuviškas šventes (datas) ir žodį smagumas pakeitus „svarbumu“, man svarbiausia yra Sausio 13-oji. Ir ji jau turėtų tapti švente – tikiu, kad žuvusieji dėl to neprieštarautų. Tai mūsų pergalės diena.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl?
– Man ypač patinka Lietuvos ežerai. Ypatingai – Aukštaitijos. O labiausiai tie, kur aplink Molėtus. Čia, matyt, objektyvumo stoka.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Mes turim tik vieną tikrą miestą. Tai, žinoma, Vilnius. Kiti tiesiog negali konkuruoti su juo, nes yra kitos svorio kategorijos.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Karalius Mindaugas. Jaunystėje esu nemažai apie jį prirašęs. Iš modernios Lietuvos žmonių, aišku, Kazys Pakštas.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėtės?
– Gal su Adomu Mickevičiumi. Tik lenkiškai kalbu silpnai, o prancūziškai ir itališkai iš viso nemoku. Bet man labai svarbu būtų šį galbūt vienintelį mūsų genijų sugrąžinti Lietuvai, visa jėga dėstyti jo kūrinius mokyklose ir suteikti Lietuvos vaikams viltį, kad šioje žemėje gali subręsti tokio kalibro kūrėjas.
– Mėgstamiausia lietuviška grupė, kompozitorius, daina?
– „Foje“. Andrius Mamontovas. „Laužo šviesa“. Tai ne vien mano jaunystės himnas.
– Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams, kolegoms?
– „Žalias devynerias“ – be konkurencijos.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Neblykstelėsiu originalumu – cepelinai.
– Jeigu reiktų išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius, kokius išskirtumėte?
– Man žodžiai yra darbo įrankis, todėl niekada nežiūriu į juos kaip į estetinį objektą. Nėra gražių ir negražių žodžių, žodis yra gyvas arba ne. O negyvas žodis ir yra negyvas, kad ir koks gražus jis atrodytų.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas, pavydas, visažinystė.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Nežinau ir nemėgstu patarlių. Mano gyvenime niekada nebuvo kaimo, seneliai gyveno miestuose, todėl su šiais klausimais kreipkitės į Marių Katiliškį.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes tai yra mano žemė, mano šalis ir mano tauta. Ir aš niekam jos be kovos neatiduosiu – nei išorės okupantui, nei vietiniam uzurpatoriui.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajam 100-mečiui?
– Neišnykti. Tai svarbiausia. Ir, perfrazuojant K.Pakštą, kai nebegalime plėstis „horizontaliniai“, tai yra, padidinti lietuvių skaičių, turime auginti lietuvį „vertikaliai“.
Švietimo ministras turi tapti svarbesniu už gynybos ministrą, o aukštajam mokslui turime skirti visas lėšas ir išteklius. Tik protingas, išsilavinęs, konkurencingas lietuvis yra vertas ateities.
