Prisimenu, kai buvau jaunasis medikas, tai slankiojau surūgęs ir skundžiaus:
– Laringodingo... Vajėzaurėzau...
Nežinia, kaip būtų susiklostęs gyvenimas...
Bet sykį, kai rėkavau aikštėj, šalia manęs atsirado vyras: juodais rūbais, baltais sparnais, o kai prabilo, balsas it varpas aidėjo:
– Ojuozaijuozai! Kodėl kovoji su ligoniais ir politikais? Kodėl mane persekioji?
– Tai kad už algą negaliu nė būsto įsigyt, – vepėjau.
– Medikai gali gyventi ligoninių rūsiuose.
– O kai norėsiu šeimą sukurt...
– Medikai turi laikytis celibato.
– O kodėl kiekvienas Sveikatos ministras nesveikas?
– O kad ligonis susimąstytų: jeigu jau Sveikatos ministrui taip blogai su sveikata, tai kaip aš drįstu skųstis?
Puoliau ant kelių...
Kai pramerkiau akis, ano jau nebuvo, tik šviesus dūmelis danguje.
Aikštėj vis taip pat rėkavo medikai ir dūsavo ligoniai. Bet manęs tai jau nedomino. Širdis buvo kupina didelių darbų nujautimo....
Dabar aš naktis leidžiu lavoninėj ir miegu ramiai. Dienomis, kad nematyčiau seselių, operuoju su akidangčiais, o kad nerasčiau ligonių spirito, akis užsipilu... Valgyt pasitaisau skaidulų su baltymais, bet kartais įmetu ir riebalo, kur nupjaunu...
Visko man gana. Jaučiuosi puikiai.
Daktaras Veryga dviem blaiviais brėžiais atvėręs ligoniui pilvą, mums, jauniems rezidentams, aiškino:
– Kiek sakiau Premjerui: tik jau nekelkit atlyginimų daktarams!
Kiekvienas ligonis žino, kad reikia paduoti dešimtąją dalį daktaro algos. O jei mūsų algos sieks penkis tūkstančius? Kas ateis gydytis? Ne, ponai! Iš valstybės mums nieko nereikia.
Laisvę kyšiui – ir visos medikų problemos kaipmat išnyks.
– O kaipgi su tais, kurie neišgali paduot? – klausėm.
Daktaras užsirūkė pypkę, nukrėtė pilvo ertmėn pelenus.
– O bene mes žvėrys? Būtinąją medicinos pagalbą žmogui teiksim nemokamai. Bet už nebūtinąją tai jau būk malonus, susimokėk pats.
– Kokios medicinos paslaugos yra nebūtinos? – domėjaus.
– Visų pirma tos, kurios teikiamos pensininkams, nes ir patys pensininkai yra nebūtini. Taigi išnyktų ir pensininkų problema, – atsakė daktaras. – Bet nebūtinų rūšių yra ir daugiau.
– O būtinoji pagalba?
– Kai ligonis nebegali užlipti laiptais, tai nusileidęs žemyn aš pats paimu vokelį.
Sužavėtas šūkaliojau:
– Kas gali būti gražiau kaip padėti žmogui!
– Nieko negali būti gražiau! – patikino daktaras. – Aišku, galėtų ir apsauginis paimt.
Bet ligonio ryšys su gydytoju – šventas dalykas.
– Kokių dar reiktų reformų? – domėjaus.
– Ką ligoniai papasakoja daktarams, tą mes, daktarai, turim išpasakoti visiems.
Sumažės eilės prie durų. Sykiu ženkliai prisidėsim prie atviros visuomenės sukūrimo.
– Ar tiesa, kad daktarai bus renkami iš valstiečių?
– Ir iš valdininkų, darbininkų... Svarbu, kad po rinkimų žmonėms pagerėja.
Seno daktaro žodžiai giliai smigo mano jaunon širdin.
Didžiosios kelionės ir atradimai
Nacionalinė ekspedicija tęsė žygį. Nors plaukėm su Zambijos vėliava, didžiumą įgulos sudarė mūsiškiai: prociesorius Bumblauckis, gamtos daktaras Saulemonas, taip pat pirkliai, vergai ir pabėgėliai.
– Jau anąsyk įrodėm, kad Lietuva sukasi nuo lietuvių, – niurzgė Saulemonas.
– Šįsyk mūsų tikslas – įrodyti, kad tuos, kuriuos rodo per televiziją, reikia ir toliau rodyti, – paaiškino prociesorius. – Pagaliau jei žygis blogai baigsis, galėsim jį paskirti Lietuvos šimtmečiui.
– Kas tas yr – šim čiuj? – klausė bocmanas Sindbadas, zambis.
– Tokia skylė, kur sumetam visokius durnus darbus.
– Va Madagaskaras... – rodė Saulemonas. – Jei andai būtume čia persikėlę... Gal jau būtume pasivystę iki beždžionių ir linksmai karstytumės medžių viršūnėmis?
– Tikrai taip būtų, – patvirtino prociesorius. – Atgal žmonės labai greitai vystosi.
– Tai stabdyk!
– Kad aš inkarą dar užpernai į Nemuną išmečiau...
Visi padūsavom dėl prarastų galimybių.
– Ar tiesa, kad Skviernelis yra Basanavičiaus anūkas? – nėriau į būtovės slėpinius.
– Tai neįrodyta, – atsakė Bumblauckis. – O gandai sklando todėl, kad tarp šių dviejų milžinų daug panašumų.
– Kažin kuris vertesnis?
– Sunku pasakyt... Prie Skviernelio kyla ūkis ir lygis. Užtat prie Basanavičiaus žmonėms kilo atlyginimai ir pensijos. Nebuvo socialinės atskirties. Basanavičiui rūpėjo kiekvienas žmogus. Pats jis gyveno kukliai, gėrė mažai, o paėmęs kyšį visados perskirdavo į keturias lygias dalis. Vieną pasilikdavo sau, o tris išdalindavo vargšams. Nūnai tas paprotys išnykęs.
– Ar tiesa, kad Basanavičius išrado petardą?
– Štai ką jūs prisimenat! – pyktelėjo prociesorius. – Jaunystės paklydimai... O juk vėliau daktaras išrado gyvenimo gerėjimą. Deja, tai retas prisimena.
– Todėl, kad šio išradimo nepavyko pritaikyti buity.
– Laikmetį lenkiantys išradimai po šimtmečių pritaikomi.
Prisiminiau šeštuosius... Tais metais gyvenimas daug kur buvo pagerėjęs, o vietom taip staigiai šokdavo geryn, kad tam nepasirengę žmonės patirdavo didžiulių sukrėtimų ir nuostolių. Gyvenimui gerėjant, reikėjo daugiau vartoti. Jaunimas prisitaikė, o seniams sunkiai sekėsi.
„Mes negalim suvartoti daugiau, nei sveriam patys“, – skundėsi.
Laimė, su gerėjimu nekovojom, tikėjom, kad praeis savaime. Taip ir nutiko...
– Kada Naisių žemę priplauksim? – klausiau. – Ten, sako, visados gerai...
Saulemonas paaiškino, kad taip būsią dešimtą ryto, kai pasieksim maksimos lygiagretę ir kirsim 40 laipsnių stiprumos.
– Ar tai negyvenama sala? – teiravosi prociesorius.
– Gyvenama, – atsakė daktaras. – Bet gyvenimo nier...
Ir papasakojo, kad paslaptingoj Naisių saloj, kaip ir Madagaskare, amžinai vasara, kad veisiasi ten padarai, kurių nesutiksi jokiam kitam pasaulio krašte. Esama drakonų ir čiabuvių, kurie negeria degtinės.
Po tokių žodžių visus nukrėtė šiurpas, net seni jūreiviai žegnojosi.
– Tokie nežinia į ką galėjo išsivystyt...
– Negeriantys degtinės ilgainiui pamėgsta žmonių kraują siurbt, – įspėjo Saulemonas.
– Tai bandom skeltanagius atverst į alkoholybę!
Narsiai sutarškinau krikšto reikmenis. Bet Saulemonas, ilgai žvelgęs į Naisius pro teleskopą, atsiduso:
– Panašu, kad ten jau nebėr gyvybės...
Saulemonas spėjo, kad ant Naisių bus nukritęs meteoritas, bet labiau patyrę jūreiviai laikėsi savaiminio išnykimo versijos.
– Blaivininkai privengia moterų, – sakė jie. – O blaivaus proto daktarai galėjo ir pensininkus išpjaut...
Gal taip ir būtume likę nežinioj, bet, laimė, Bumblauckis kaipmat parašė kelis pasaulio istorijos puslapius ir čia pat garsiai mums perskaitė. Šitaip sužinojom apie tuos tamsius laikus, kai suklaidinti lietuviai laukė antpuolio iš rytų, o juos klastingai atakavo žiaurios naisorių blaivininkų ordos, nūnai viską siaubiančios nuo Vilniaus iki marių.
– Taigi, nebeturim kur grįžt, – atsiduso prociesorius. – Lietuvos nebėr...
– Atsiras, – guodė jūreiviai. – Ne pirmas kartas. Nepasidavė lietuviai rusams, neįveiks jų nė blaivininkai.
– Istorijos nepakeisi, – prieštaravo prociesorius.
– Galim netinkamus lapus iš istorijos išplėšt, – siūlė Saulemonas.
– Puiki mintis, – džiūgavo Mažėlis. – Vėliau aš galėsiu juos atrasti.
Laivo junga Mažėlis garsėjo savo atradimais, o ypač tuom, kad buvo atradęs du butelius net po aštuonių.
– Inkaro vis tiek nebegalim išmest, – prisiminė Bumblauckis. – Tai plaukiam aplink pasaulį ir ieškom lietuviškų pėdsakų. Šiais laikais jų visur galima rasti. O kur nerasim, tai patys paliksim.
Taip taręs, išmetė Mažėlį už borto. Plaustas net pašvilpdamas nulėkė pavėjui...