Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) leidyklos „Technika“ išleista knyga – pirmoji tokia lietuvių kalba, kurioje galima labai išsamiai sužinoti apie šią mūsų šalyje vis populiaresnę kūrybos išraiką. Šiame interviu su animatoriumi, komiksų kūrėju ir VGTU dėstytoju kalbamasi apie naująjį leidinį, aistrą komiksams ir jų virsmą Lietuvoje bei pasaulyje.
–Teigiate, komiksai šiuo metu išgyvena aukso amžių. Kokios to atgimimo apraiškos?
– Pirmuoju aukso amžiumi vadinamas laikotarpis apie 1940-uosius, kai JAV Supermeno, Betmeno komiksai buvo leidžiami milijoniniais tiražais – būtent dėl kiekybės ir masiškumo ta vadinama komiksų klestėjimo laikotarpiu.
Tačiau, tuometiniu vyriausybės ir visuomenės manymu, komiksai buvo skirti išskirtinai vaikams, todėl vyriausybė inicijavo procesus, kurie lėmė labai griežtą turinio kontrolę – komiksuose nebebuvo galima pateikti pasakojimų, kuriuose būtų narkotikų, smurto, nuogybių ir pan.
Šiuos reikalavimus geriausiai atitiko būtent superherojų žanras, kuris tapo bene vienintele komiksų išraiška. Galime įsivaizduoti, jei taip cenzūruojamas būtų kinas: vyriausybė nurodytų, kad vienintelis galimas žanras yra vesternai, o dramos, trileriai ar siaubo filmai yra negalimi, nes per daug sukrės vaikų psichiką.
Ir tik 1980-aisiais pradėta eksperimentuoti su įvairesnio turinio istorijomis. Taip radosi garsiausi komiksai pasaulyje: „Watchman“ ir „Mause“. Šie du komiksai išties yra išskirtiniai – jie įkvėpė naują komiksų kūrėjų kartą imtis sudėtingų ir komplikuotų komiksų ir ilgainiui pradėjo antrąjį jų aukso amžių.
Šiandien jau nereikia įrodinėti, kad komiksai gali būti skirti įvairaus amžiaus skaitytojams, nors jie ir nebepasiekia tokios gausos. Įdomu, kad prieš 10 metų atlikta apklausa parodė, jog tik 5 procentai DC (Detective Comics) komiksų skaitytojų yra jaunesni nei 18 metų.
Taigi antrasis aukso amžius prasidėjo dėl komiksų kokybės. Turiu dvi milžiniškas komiksų lentynas ir, kai juos skolinu savo bičiuliams, kolegoms, sakau, kad iš esmės nemėgti komiksų yra tas pats, kas nemėgti televizijos, kino ar knygų: vieniems patinka viena, kitiems kita, bet nemėgti visko yra beveik neįmanoma.
– O kaip yra Lietuvoje?
– Būtent šis dešimtmetis yra unikalus: Rytų Europoje dėl istorinių priežasčių komiksai niekada nebuvo populiarūs, bet naujojoje kartoje atsiranda vis daugiau komiksų kūrėjų. Priežastis įvardinti sunku, galbūt tai susiję su interneto įsigalėjimu, galbūt dėl to, kad žmonės daug keliauja ir parsiveža naujų idėjų.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos komiksų kūrėjai išleido daugiau komiksų nei per ankstesnius du dešimtmečius. Anksčiau lietuvių komiksų kūrėjai pridarė daug klaidų, nedėta adekvačių pastangų komiksus viešinti, nemažai turinio nusižiūrėta nuo užsienio pavyzdžių.
Dabar padėtis gerokai pasikeitusi: kūrėjai tai daro su užsidegimu, siekia, kad jų komiksus žinotų, pirktų. Yra keletas tokių kūrėjų, kurie periodiškai pristato tai vieną, tai kitą savo leidinį, tai labai džiugina.
Neseniai „Litexpo“ rūmuose vyko komikonas, rengiama daug komiksų kūrimo dirbtuvių, atsiranda komiksų mylėtojų grupių – kuriasi judėjimas žmonių, kuriems komiksai tampa kasdienės kultūros dalis. Žinoma, kalbėti apie komiksų renesansą Lietuvoje būtų drąsu, bet turime tikrai labai rimtų to užuomazgų.
– Ar komiksai gali būti ne tik pramoga, bet ir tam tikra edukacija?
– Žinoma, jei tik pradedi žiūrėti į komiksus ne kaip į žanrą, o kaip į mediją. Patogiausia tai iliustruoti imant kino pavyzdį. Tarkime, išskyrus porą atvejų, Lietuvos kinas niekada nebuvo komerciškai sėkmingas – tai yra labiau išimtis iš taisyklės.
Vis dėlto Europos kultūros politika yra tokia, jog kinas pernelyg svarbus, kad jį paliktume savieigai – sėkmingas kino kūrinys ne tik sukuria modernią nacionalinę tapatybę, bet gali populiariai pristatyti praeities įvykius, kelti diskusijas apie tam tikrus socialinius reiškinius bei tapti propagandos įrankiu. Tą patį sėkmingai (o mūsų ekonominėmis sąlygomis gal ir sėkmingiau) gali atlikti komiksai.
– Kaip kilo mintis rašyti knygą apie komiksų kūrimą? Ką joje galima rasti? Kuo ji unikali?
– Lietuvių kalba tokio pobūdžio knygos iki šiol nebuvo. Kadangi esame akademikai, prieš pradedant ką nors daryti, reikia apie tai kuo daugiau suprasti. Kitaip tariant, prieš darant ką nors kūrybiška, pirmasis žingsnis yra suvokti ir išnagrinėti turimą medžiagą.
Taigi, domintis komiksais, natūraliai kirbėjo noras ir kitiems suteikti susistemintų žinių apie juos – taip su žmona ir plunksnos partnere Vaida parašėme knygą „Komiksai: pažink ir kurk“. Tai – tarsi komiksų mokomasis vadovėlis, į kurį sudėjome viską: nuo komiksų istorijos iki gamybos etapų, jų suvokimo, stiliaus, ryšių ir t.t. Čia rasite ne tik instrukciją, kaip juos kurti, bet ir kaip suprasti, kad galėtumėte įvairiapusiškai mėgautis komiksais.
Jeigu yra poreikis suprasti, kas, kodėl ir kaip vyksta komiksuose, šioje knygoje būtent tai ir bus galima atrasti. Nors tekstą būtų galima praplėsti dar tris kartus, stengėmės informaciją pateikti koncentruotai ir aiškiai.
– Kodėl komiksai ir VGTU?
– Manau, kad tai puikiai atitinka VGTU kryptį. Esame technikos universitetas, tačiau tai nereiškia, kad technika nėra kūrybinga veikla. Manau, kad mūsų universitetas turi labai didelį kūrybos ir technologijos žinių dermės potencialą – turime jau ne vieną sėkmingą sinergijos pavyzdį, o ši knyga yra tik viena to apraiškų.
– Kur galima rasti jūsų kūrybos?
– Vienas sėkmingiausių mano kūrinių – lietuviškų istorinių komiksų serija „Leičiai“. Ilgai plėtojau šią idėją ir viena dieną nuėjau į Krašto apsaugos ministeriją, kuriai komiksų idėja labai patiko. Greitai paruošėme scenarijus, bendradarbiavome su daugybe įvairių specializacijų istorikų.
Esu istorijos mylėtojas ir, nors šie komiksai turi būti pramoga, stengiamės, kad viskas būtų istoriškai kuo teisingiau, kad komiksai turėtų ir edukacinės naudos. Jų vis dar galima rasti „Vagos“ knygynuose, taip pat internetinėje parduotuvėje knygos.lt. Šiuo metu ruošiame tris naujus serijos numerius.
– Kaip pats atradote komiksus?
– Kai studijavau Didžiojoje Britanijoje, universiteto draugai mane bandė įtraukti į komiksų pasaulį, bet, puoselėdamas lietuviškas klišes, sakiau, kad esu tam per senas. Tačiau vėliau išvažiavau dirbti animatoriumi į JAV kompiuterinių vaizdo žaidimų kompaniją ir ten, atsidūręs tarp gerokai didesnę populiariosios kultūros patirtį turinčių kolegų, neatlaikiau spaudimo – kolegos pasiryžo mane iš naujo supažindinti su šia meno sritimi. Jie pradėjo mane „šerti“ kokybiškais komiksais ir, kai jau supratau, kas tai yra, komiksai daugiau manęs nebepaleido.
Praėjus šiek tiek laiko pradėjo nebeužtekti tik skaityti, supratau, kad noriu juos ir kurti. O jei noriu kurti, reikia juos labiau suvokti. Vis dėlto pirmiausia nutariau parašyti mokslinį straipsnį, o po jo imtis kurti komiksų. Tačiau po pirmo blyno supratau, kad dar daug dalykų liko neatsakyta, tad nusprendėme išleisti ir knygą.
Tikrai ilgas procesas vien tam, kad galima būtų geriau kurti komiksus, bet nė kiek nesigailiu.
– Koks turi būti geras komiksas? Kokių gabumų, savybių reikia, norint jį sukurti?
– Atsakydamas į šį klausimą vėl norėčiau išvesti paralelę su kinu. Geras komiksas yra kaip geras filmas – nėra vieno universalaus atsakymo, koks filmas yra geras. Kiekvienas turime savo individualius pomėgius, lūkesčius.
Blogų komiksų yra begalė, bet šalia egzistuoja ir dalis gerų. Tuomet jau iš jų renkiesi pagal pomėgius: istorinius, superherojų ir pan.
Amerikiečiai labai mėgsta daryti apklausas ir viena jų buvo apie tai, kokiai profesijai labiausiai reikia pašaukimo. Pagal jos rezultatus paaiškėjo, jog, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmoje vietoje yra kunigų gyvenimo pasirinkimas, o antroje – istorijos pasakotojų.
Jeigu renkiesi, ar pasakoti istoriją, ar ne, greičiausiai pašaukimo neturi, tad geriau nepasakoti. Tikrieji istorijos pasakotojai yra tie, kurie tiesiog negali to nedaryti. Tam reikia daug aistros ir užsidegimo – visa kita, jei tik nori, tikrai pasieksi.
– Kokią matote komiksų ateitį Lietuvoje?
– Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, gali būti keletas scenarijų. Vakarų pasaulyje labai populiarėja skaitmeniniai komiksai, kurie labai sumažina išlaidas ir kūrėjui tenkančia finansinę riziką. Jei tai įsivyrautų ir Lietuvoje, kūrėjai turėtų laisvę be leidėjo ir didelių investicijų platinti savo kūrybą.
Taip pat jau metus egzistuoja pardavimų platforma, kuri leidžia tik europietiškus komiksus. Taigi lietuviai dar niekada neturėjo tokių gerų sąlygų sukurti komiksų tiek vietos, tiek tarptautinei rinkai, tad ateitis gali būti šviesi – čia optimistinis scenarijus.
Aišku, viskas gali būti ir blogai: galbūt nieko taip ir nesugeneruosime, jauni aistringi kūrėjai negali ilgai kurti iš idėjos, reikia ir finansinės grąžos išgyventi ir išlaikyti šeimas. Valstybinis finansavimas kultūros projektams padengia pagrindines išlaidas, bet tikrai neleidžia susitaupyti ko nors ateičiai, nėra dažnas ar tęstinis, o privatus sektorius dar netiki investicijų į komiksus atsiperkamumu.
Niekas negali žinoti, kaip susiklostys komiksų ateitis Lietuvoje, bet noriu tikėti optimistiniu variantu – reikia tik to, kad nedingtų noras, ir truputį sėkmės.
