2012 metais rašytojas Vytautas V. Landsbergis, pasakodamas apie tuo metu išleistą naują savo knygą „Erelio sakmė“, teigė, kad bando nutolti nuo arklių, pelių, priartėti prie Lietuvos istorijos ir padaryti vaikams artimesnius mitus.
Matyt, tas noras neišgaravo net po penkerių metų, nes 2017 metų pabaigoje pasirodė jo nauja knyga „Iš gyvenimo laumių“ – mistiška, paslaptinga, laumiška, lietuvių mitologijos simbolių pilna istorija.
Tačiau ką turėjo omenyje rašytojas teigdamas, kad nori priartinti mitus? Matyt, jis įžvelgė šių laikų problemą – mitai nuo mūsų nutolo, šiandien jie nebėra aktualūs, jais nesidomima. Norint skaitytojams mitus padaryti artimesnius nepakanka parašyti istoriją apie laumę – mitą reikia savotiškai perrašyti, prisitaikyti prie šiuolaikinio skaitytojo, leisti jam susitapatinti su mitu. Taigi, pavyko ir nepavyko rašytojui jo sumanymas ir kaip jis artino mitus prie skaitytojų?
Istorijos veiksmas vyksta Lietuvoje, daugiausia Anykščiuose ir jų apylinkėse. Paauglys Jaunius klasėje neturi draugų, vienintelė jo draugė – Onutė. Jis svajoja palikti sunkiai besiverčiančius tėvus – mamą Sofiją, geriantį tėvą Artūrą, broliuką Alfą ir emigruoti į Angliją. Jo tėvai visus metus taupo festivaliui „Velnio akmuo“, nes tik ten jie gyvena „iš tikrųjų“. Anykščių pelkėse tuo pačiu metu dienas leidžia laumė Barbora, kartais išsprunkanti į Anykščius pasismaginti ir pagelbėti arba iškrėsti pokštą miesto gyventojams.
Ant šakos saloje supasi susimąstęs Laumiukas, jos vaikelis, kurį peni gervė. Visi šie ir kiti veikėjai skirtingais keliais atsiduria „Velnio akmenyje“. Jo metu susitinka tiek tikrojo, tiek mitiškojo pasaulio atstovai, festivalio metu jie patiria lūžį ir jų gyvenimai pasikeičia.
Rašytojas priartina mitą prie skaitytojų per istorijos pasakojimo būdą ir veikėjų kalbą. Knygos kalba – paprasta, aiški, buitiška, pagyvinta puikių lietuviškų keiksmų. Nors toks tas Vytauto V. Landsbergio rašymo stilius, bet šioje knygoje jis – ne tik rašytojui patogus istorijos pasakojimo būdas, bet ir kertinis visos knygos akmuo. Knyga padalinta į segmentus – istorijas, kurias pirmu asmeniu pasakoja Jaunius, Onutė, Sofija, Artūras, prabyla ir kelių mėnesių Jauniaus brolis Alfukas, Žmogžudys, nudūręs savo mylimąją.
Rašytojas prakalbina ir mitiškas būtybes – laumę Barborą, jos vaiką Laumiuką, paslaptingą baltą vilkę. Jis laikosi „demokratiško“ istorijos pasakojimo būdo, t.y. leidžia prabilti kiekvienam veikėjui ir papasakoti savo istorijos versiją. Jų balsai persipina ir kalbos lygmeniu nėra visiškai jokios atskirties tarp mitiškojo-magiškojo ir tikrojo pasaulio.
Per panašaus stiliaus kalbą ir, žinoma, turinį visi veikėjai apgyvendinami toje pačioje tikrovėje, lankosi tose pačiose vietose. Onutė, Jaunius, jo tėvai – šiuolaikinio pasaulio gyventojai, jie kalba apie Lietuvos aktualijas, problemas (pvz., emigraciją, algas, nedarbą).
Maloniai nustebina tai, kad ir laumė Barbora kalba paprastai, aiškiai, „žmogiškai“. Iš jos istorijos sužinome, kad laumės gyvena daug metų, slapstosi nuo žmonių, bičiuliaujasi su vėju ir rūku, bet visa tai pateikiama kaip akivaizdūs ir „normalūs“ jos gyvenimo faktai, lyg užleisti rūką yra taip paprasta, kaip ir važiuoti dviračiu. Būtent tokį laumės sužmoginimą ir galima laikyti mito artinimu.
Per paprastą, buitišką knygos kalbą, vientisos tikrovės kūrimą laumių ir žmonių pasauliai suartinami, jie patenka į tą pačią erdvę. Abu pasauliai supanašėja per tikrovės „sustebuklinimą“ (Jaunius, jo tėvai, Onutė susiduria su laumėmis) ir mito „nustebuklinimą“ (laumė per kalbą supanašėja su žmogumi). Skaitytojui keliamas klausimas: o kas, jei laumių pasaulis nėra toks tolimas, kas, jei jos gyvena mūsų pasaulyje, galbūt taip netoli, kad retkarčiais su jomis susitinkame patys to nesuprasdami?
Leonidas Donskis yra pavadinęs V. V. Landsbergį „jautriu socialiniu diagnostiku“ ir moralistu, kuris dangstosi žaismingų istorijų pasakojimu. Naujoje knygoje rašytojas taip pat atkreipia dėmesį į socialines problemas, savu papratimu ne prikišamai baksnodamas į jas pirštu, bet prisidengdamas veikėjų pasakojimu.
Rašytoją, kaip ir anksčiau, labiausiai domina šių laikų „tretieji broliai Jonai“ – atstumti, socialiniame paribyje atsidūrę žmonės. Jis prakalbina kiekvieną iš jų, nes galbūt realybėje jiems ne visada suteikiamas balsas. Įdomiausia, kad autorius atlieka ne tik tikrojo, bet ir mitiškojo pasaulio socialinę diagnostiką.
Jaunius klasėje neturi draugų todėl, kad jo šeima neturtinga. Paauglio niekas nesiklauso, tėvai užsiėmę naujagimiu. Jo nesiklauso net policija, kai Jaunius bando pranešti apie nudurtą žmogų, mano, kad jis – pokštauja. Taip per paties vaikino pasakojimą atskleidžiama jo paauglystės drama.
Jauniaus mama Sofija norėjo būti mokslininke, bet tėvai pasišaipė iš jos svajonės, „kaip prakeikė“, sako ji pati, ir ji tapo buhaltere. Jauniaus tėvas Artūras sako, kad nieko nebesitiki iš gyvenimo. Taip užburtame rate sukasi tėvai ir vaikai. Tėvai prakeikia vaikus, vaikai palieka tėvus, bet rašytojas nė vieno iš jų akivaizdžiai nekaltina, nemoralizuoja, tik kreipia skaitytojo dėmesį į kiekvieno iš jų skausmą.
Laumė Barbora savame pasaulyje taip pat išsiskiria, laumių vyresnioji Liucija vadina ją „mūsų padūkėle“. Barbora pažeidžia laumių taisykles, liepiančias turėti tik vieną kūdikį, ir supykdo Liuciją. Barbora, kaip ir žmonės, retkarčiais liūdi, tada ji slepiasi saloje ir laukia, kol skausmas praeis. Jos norai ir svajonės, kuriomis pasidalija su skaitytoju – labai paprasti, žmogiški, kaip ir Jauniaus svajonė apie geresnį gyvenimą Anglijoje, Sofijos svajonė tapti mokslininke, kūdikio Alfuko svajonė, kad tėvai nesibartų.
Barbora svajoja surasti „tą vienintelį“, kuris neatšoktų pamatęs jos laumišką, į vištos panašią odą. Paaiškėja, kad laumių pasaulyje taip pat galioja taisyklės ir bausmės, nutinka panašios socialinės situacijos, laumių svajonės ir norai panašūs į žmonių. Žmonės ir mitinės laumės supanašėja per knygoje pateikiamas socialines problemas, „žmogiškas“ svajones. Taip dar vienu aspektu laumių ir žmonių pasauliai suartėja, o mitas apie laumes suaktualinamas, sužmoginamas ir skaitytojui lengviau su juo tapatintis.
Knygoje esama ne tik žmonių ir mitiško laumių pasaulio, bet pasirodo trečias – debesų pasaulis, apie kurį probėgšmiais užsimena kai kurie knygos veikėjai. Debesų pasaulis istorijoje atlieka svarbų vaidmenį. Iš jo, kaip pasakoja Laumiukas ir Alfas, ateina ir į jį sugrįžta tiek laumės, tiek žmonės. Su juo susijęs ne tik dar vienas būdas, kuriuo rašytojas priartina skaitytojui mitą, bet ir pagrindinė knygos mintis.
Galima būtų teigti, kad knygoje visi trys pasauliai išsidėstę linijiniu principu. Realaus pasaulio gyventojai Jaunius, jo tėvai, Onutė, Žmogžudys nenutuokia apie laumių ir debesų pasaulį. Antrojo, laumių, pasaulio gyventojai pažįsta žmonių pasaulį, bet nuo jo slepiasi ir taip pat nieko nežino apie debesų pasaulį. Apie jį žino tik Alfukas ir Laumiukas todėl, kad jie atkeliavo iš jo visai neseniai. Jie prisimena, kad kiekvienas iš ten ateina turėdamas savo užduotį ir lemtį.
Per debesų pasaulį ir iš jo ateinančius žmones ir mitines būtybes su užduotimi keliama idėja, jog niekas pasaulyje nevyksta „šiaip sau“. Kitaip tariant, abu pasauliai suartinami per idėją, jog žmonių ir laumių prigimtis – ta pati; ir žmonės, ir laumės turi savo užduotį ir lemtį. Atsitiktinumų nebūna – tokia pagrindinė knygos mintis. Per veikėjų pasakojamą istoriją atskleidžiama, kad jie visi neatsitiktinai susitiko „Velnio akmenyje“, kad taip buvo nulemta nuo pat pradžių. Atrandamas dar vienas laumių ir žmonių pasaulio panašumas, per kurį Vytautas V. Landsbergis grąžina mitą skaitytojams.
Taigi, rašytojas, norėjęs priartinti prie skaitytojų mitus, nutarė padaryti tai sudomindamas skaitytojus laumių ir žmonių pasaulio panašumu. Knygoje mitiškos laumės sužmoginamos, jų kalba, svajonės, mintys, elgesys panašūs į žmonių, keliama mintis, kad žmonių ir laumių prigimtis – ta pati.
Knyga skaitoma lengvai, greitai, vienu prisėdimu, bet gali neapleisti jausmas, kad panašiai ji buvo parašyta. Šen bei ten pasitaiko minčių kryptelėjimo, palaidų istorijų galų, netikėtai prabilusių personažų (pavyzdžiui, beveik pabaigoje prie nuo pat pradžių kalbėjusių veikėjų balsų prisideda nežinia ar reikalingas vilkės pasakojimas).
Tačiau malonu, kad supynęs mitą ir tikrovę Vytautas V. Landsbergis nepasidavė minčiai jų rezultatą paversti pasaka – istorija nesibaigia nei per laimingai, nei per liūdnai. Visai kaip gyvenime.
