„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“, – rašė nesutramdomas lietuvių poezijos gaivalas Sigitas Geda (1943–2008). Pasakyta daug – istorija, kosmogonija, religija, moterys, laisvė, vienatvė, kasdienybė – įvairiausiomis formomis: drama, kritika, esė, vertimai, tekstai vaikams, tekstai dievams, tekstai sau. Tačiau ar mes šiandien žinome ką pasakyti apie patį poetą?
S.Gedos pradėta giesmė tęsiasi legendomis apipintuose pasakojimuose, bičiulių prisiminimuose, su juo augusių rašytojų kūryboje.
Išgirsite semiotiko Pauliaus Jevsejevo mintis, dailininko Petro Repšio, poetų Gintaro Bleizgio bei Liudviko Jakimavičiaus – S.Gedos draugų – pokalbį moderuos Mindaugas Bundza, Gedos kūrybą skaitys akademikai Paulius V. Subačius, Kęstutis Urba, poetai Mantas Toločka, Marius Povilas Elijas Martynenko, aktorius Rytis Saladžius.
„Žmonės, kurie nori sukurti rimtus dalykus, nėra dideli menininkai. Jie nesugeba nukvėšti. – yra sakęs S.Geda. – Prie visų rimtų dalykų ilgainiui žmogus priduria ir pasaulį kaip banalybę. Tas, kas domėjosi rimta pasaulio puse, supras, kad darė labai dideles klaidas, nes atsimušė į banalybes.
Pasaulis kaip banalus daiktas yra ta realybė, į kurią mes tikriausiai visi atsimušam. Nėra jokios išeities. Jei sutiksi žmogų, kuris žiūri į pasaulį kaip į rimtą daiktą, paklausk, ar jis nėra kvėštelėjęs. Yra silpnaprotystė iš prigimties, yra tai, ką Lietuvoj vadiname važiuojančiu stogu. Jei labai rimtai ieškai – pasaulio, dievo, žmogaus – šaknų, galiausiai pamatai, kad nieko nėra. Yra kvailumas. Didelis.“
