Rašytojas savo kūriniuose meistriškai supina vaizduotę ir tikrovę. Jis kuria ir vaikams, ir suaugusiesiems, jo romanai suaugusiesiems ekranizuoti. M.Haigo knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. „Kaip sustabdyti laiką“ – dvylikta autoriaus knyga, tapusi bestseleriu Jungtinėje karalystėje.
Pagrindinis „Kaip sustabdyti laiką“ herojus vaidino su Williamu Shakespeare'u, plaukiojo jūromis su kapitonu Jamesu Cooku, gėrė koktelius su Franciu Scottu Fitzgeraldu. Dabar jis – vienos Londono mokyklos istorijos mokytojas, galintis papasakoti apie praeitį kaip niekas kitas, juk jis viską matė savo akimis!
Tomo paslaptis – ne vien amžius. Jis niekam negali išsiduoti, kad jo gyvenimą valdo paslaptingos draugijos taisyklės, svarbiausia iš kurių skelbia: niekada neįsimylėk. Tačiau paaiškėja, kad meilė, kurios jam nevalia patirti, yra vienintelis dalykas, galintis jį išgelbėti.
„Kaip sustabdyti laiką“ netrukus bus ekranizuota, filme pagrindinį vaidmenį kuria britų žvaigždė Benedictas Cumberbatchas. Jis vikriai šokinėja laiku tarp šešioliktojo amžiaus ir šių laikų Londono ir po visus tarpinius laikotarpius, atskleisdamas vyro, kankinamo skausmo dėl praeities įvykio ir ateities nežinomybės, istoriją. Tomas Hazardas, nepaisydamas viso to, atkakliai ieško, dėl ko būtų verta gyventi toliau.
Mattą Haigą apie romaną „Kaip sustabdyti laiką“, istorijos tyrimus, laiko iššūkius kalbino „BookPage“ knygų apžvalgininkė Savanna Walker.
– „Kaip sustabdyti laiką“ dramatiškai keičia laiką ir vietą. Kaip jūs užtikrinote, kad romano struktūra būtų emociškai prieinama skaitytojui?
– Knygos istorija šokinėja iš vieno „kampo“ į kitą, bet Tomas pasakoja istoriją iš dabarties, iš šiandieninės savo perspektyvos. Kiekvienas jo prisiminimas padėjo suformuoti šiandieninį Tomą kaip žmogų. Kiekvienas jų prisideda prie visumos.
Visuomet yra pagunda supažindinti tokį veikėją kaip Tomas su daugybe žymių žmonių, bet visos figūros, su kuriomis prasilenkia Tomas – išmaniai sudėliotos ir būtinos romano istorijai.
– Kaip pasirinkote visus šiuos žmones?
– Kai kurie jų buvo pasirinkti vien tam, kad papildytų istoriją – kapitonas Cookas ir jo įgula pasirodo, nes norėjau, kad Tomas paliktų Angliją. Neketinau aprašinėti penkių šimtų metų šalies istorijos.
W.Shakespeare'as pasirodo todėl, kad gyveno Tomo gimimo metu, be to, jis iki šiol tebėra mums svarbi dabarties dalis. W.Shakespeare'o išmintingos įžvalgos apie laiką iš dalies suformavo ir pačią knygą. Įvesti į romaną Francį Scottą Fitzgeraldą buvo nedidelis autorinis savivaliavimas. Man tiesiog patiko apie jį rašyti.
– Minėjote, kad Tomo Hazardo mąstyseną įkvėpė jūsų paties patirtis, tai yra išgyventa depresija, ir kad jo psichologinė būsena po keturių šimtų metų yra „košmariška sąmoningumo versija“. Kodėl kurdamas veikėją rėmėtės asmenine patirtimi?
– Ši mintis man kilo, kai stengiausi pasveikti nuo depresijos ir nerimo. Išgyvenęs trejus metus nepertraukiamo psichikos sutrikimo, jautiesi taip, lyg iš tiesų būtum nugyvenęs keturis šimtus metų. Ir tie klausimai, kuriuos tuo metu keli – gyvenimo, jo tęstinumo prasmių, beviltiškų vilties paieškų – kiltų ir tam, kas nugyveno kelis šimtmečius.
– Kaip manote, ko Tomas labiausiai ilgisi iš tų laikų, kai gimė?
– Na, išskyrus pirmosios savo gyvenimo meilės ilgesį, labiausiai jam trūksta senojo Londono – teatrų, užeigų, gatvių be automobilių, socialinio gyvenimo, kuris vyko tiesiog gatvėse, o ne internete.
– Ko tikitės iš „Kaip sustabdyti laiką“ ekranizacijos?
– Labai nekantrauju pamatyti, kaip Benedictas Cumberbatchas įkvėps Tomui gyvybės, tos amžių stiprybės. Be to, bus smagu pamatyti Pietų Ramiojo vandenyno epizodą ir jo nuotykius ten.
– Jei jam užtektų laiko, kaip manote, ar Tomas kada nors susitaikytų su išgyventomis negandomis? Ar laikas iš tiesų gydo žaizdas?
– Tomas artėja prie to savo gyvenimo laikotarpio, kai imama susitaikyti su negandomis. Jis ištisus dešimtmečius kentėjo, dabar atėjo tikrų permainų metas. Nepaisant visko, aš optimistiškai vertinu susitaikymo tikimybę. Nemanau, kad laikas gydo visas žaizdas, bet kartais jis leidžia mums susitaikyti su tomis žaizdomis.
– Kurią „Kaip sustabdyti laiką“ dalį sunkiausia buvo tiksliai perteikti?
– Sakyčiau, Elžbietos laikus. Be kita ko, tai pareikalavo išsamaus tyrimo, socialinės istorijos žinių. Turiu istoriko diplomą, bet politinė ir socialinė istorija – skirtingi dalykai.
Anksčiau nežinojau, kad, tarkime, tais laikais vaikai gėrė alų, nes jis buvo švaresnis už vandenį. 1890-ųjų Niujorko aprašymui taip pat prireikė išsamiai pasiruošti, o ir XX amžiaus pradžios Arizona, nors apie ją viso labo vienas skyrius, irgi pareikalavo ilgų studijų.
Buvo nelengva, nes visuomet yra pagunda žiūrėti į tuos laikotarpius kaip į praeitį, bet kartu man nereikėjo nepamiršti, kad rašau apie „dabartį“.
Ir dar – W.Shakespeare'as... Bandymai traukti W.Shakespeare'ą už liežuvio. Šią knygą rašiau apimtas retos (bent man) drąsos dvasios. Ėjau ten, kur vedė pati istorija, ir nemėginau slėptis nuo sunkumų.
Pagal bookpage.com parengė Julija Kalvelytė
