Interviu asiasociety.org knygų apžvalgininkei Nermeen Shaikh Rohintonas Mistry papasakojo, kaip susidomėjimas muzika virto potraukiu rašyti, ką mano apie jo lyginimą su Ch. Dickensu ir novelė virsta dideliu romanu.
Gimėte Indijoje, jaunystėje labiau domėjotės muzika nei rašymu. Kodėl tapote rašytoju?
Pokyčiai susiję su tuo, kad emigravau į Kanadą. Žinoma, aš tik spėju, iš tikrųjų nežinau, kodėl taip atsitiko. Jaunystėje grodavau Bobo Dylano, Leonardo Coheno arba Paulo Simono ir Arto Garfunkelio dainas – ir savo malonumui, ir norėdamas užsidirbti pragyvenimui. Mėgdžiojau šiuos atlikėjus ir bandžiau kurti savo dainas, deja, galiausiai supratau, kad jos nelabai geros, nors anuomet atrodė nuostabios.
Kanadoje supratau, kad apie gyvenimą Vakaruose nieko neišmanau, nors nuo vaikystės skaičiau Vakarų šalių literatūrą ir klausiausi vakarietiškos muzikos. Vakaruose į tą muziką ir literatūrą pradėjau žiūrėti kitaip. Aiškiai suvokiau, kad imituoju tai, kas man svetima. Tai tiesiog neteko prasmės, nes mano tikrovė negrįžtamai pakito.
Kai gyvenau Mumbajuje, Bobo Dylanas dainos, tapusios savotiškais 7-ojo dešimtmečio protesto himnais, mums buvo beprotiškai patrauklios ir aktualios. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje jas dainuodavo daugybė Mumbajaus gyventojų – dažniausiai studentai. Vienas žmogus su gitara gali padaryti didžiulį poveikį – tą įrodė Bobas Dylanas, ir studentai mielai naudojosi šiuo modeliu, rašė protesto dainas, atspindinčias Indijos tikrovę. Tais laikais tikrai buvo dėl ko protestuoti...
Apsigyvenęs Toronte supratau, kad nebegaliu dirbti pats sau. Buvau svetimas šiai kultūrai, ir jei būčiau ėmęs dainuoti jų dainas, būtų mažų mažiausia keista. Staiga visa mano energija ir troškimas siekti karjeros muzikos pasaulyje tiesiog išgaravo. Pradėjau dirbti banke. Žinoma, ir toliau su malonumu skaičiau knygas, klausiausi muzikos, bet nebeturėjau noro muzikuoti. Jaučiau, kad nėra kam dainuoti.
Nesu tikras, kaip ir kada susidomėjimas muzika peraugo į poreikį rašyti, galiu tik paspėlioti. Kadangi man patiko skaityti, nusprendžiau lankyti universitete vakarinį anglų literatūros ir filosofijos kursą. Maniau, tiesiog mėgausiuosi gera literatūra, bet paaiškėjo, kad neką mažiau mėgaujuosi ir rašymo procesu, patinka užduotys, patinka rašyti esė – kai kurios jų buvo sudėtingos, vargiai telpančios į esė rėmus.
Rašydamas esė patirdavau didžiausią malonumą – beveik tokį pat kaip skaitydamas. Kartais net didesnį... Kažkuriuo metu pagalvojau, kad būtų gerai užsidirbti pragyvenimui rašant. Trečiaisiais studijų metais universitete paskelbtam geriausios novelės konkursui parašiau novelę, tiksliau, tai padaryti privertė žmona, jai jau buvo įkyrėję mano nesibaigiančios aimanos: „Norėčiau kada nors tapti rašytoju... Norėčiau ką nors parašyti“. Žodžiu, tai buvo mano šansas ir reikėjo juo pasinaudoti. Parašiau novelę, nusiunčiau ją komisijai ir... užėmiau pirmą vietą.
Istorija pasikartojo kitąmet – parašiau dar vieną istoriją konkursui ir vėl laimėjau. Tada man toptelėjo, kad gal tai nėra tiesiog laimingas atsitiktinumas, gal verta pamąstyti apie rašymą rimčiau, juolab kad šis užsiėmimas man akivaizdžiai teikia džiaugsmą. Sėdau rašyti. Taip viskas ir prasidėjo.
Paskui aš gavau Kanados menų tarybos stipendiją ir jos dėka galėjau atsisakyti darbo banke. Po dešimties metų! Buvo truputį baisu, juk išėjau iš gerai apmokamo darbo nežinodamas, kur tai mane nuves. Žinoma, darbas buvo nuobodus, monotoniškas, bet tai buvo geras darbas, už kurį gaudavau padorų atlyginimą ir galėjau be sunkumų apmokėti sąskaitas, mokėti paskolos įmokas.
Įdomu, kaip perėjote nuo muzikos prie literatūros. O kodėl pasirinkote romano formą? Juk tai europietiška literatūros forma.
Muzikantas gali sėdėti vienas kambaryje ir kurti dainas, bėda ta, kad ateis diena, kai turės jas atlikti. Tikslas nebus pasiektas, kol nebus auditorijos, kuri klausytųsi jo kūrybos. Rašydamas knygą galiu pasiekti tikslą net ir atsiskyręs nuo pasaulio.
Be to, kalbant apie saviraiškos būdus, romanas ir daina yra skirtingi dalykai. Kaip raiškos forma, daina labai ribota, man nuolat tektų ieškoti naujų būdų perteikti savo tikrovei. O romanas – kompleksiškas, labai talpus žanras, autorius gali į jį sudėti ką panorėjęs, ir jei jis bent pusėtinai atliks savo darbą, laivas nenuskęs. Kažkas romaną yra palyginęs su senu girgždančiu laivu: kol išlaikomas tinkamas balasto santykis, gali krauti į jį ką užsigeidęs. Man irgi taip atrodo.
Iš pradžių rašėte noveles, vėliau apsistojote ties romano forma. Kodėl novelę iškeitėte į romaną? Ar planuojate prie jų grįžti?
Tikrai grįšiu. Man patinka abi formos – kiekviena jų turi savo kaprizų. Nusimanantys žmonės sako, kad novelė apskritai yra sudėtingiausias prozos žanras, daug sudėtingesnis nei romanas, mat reikalauja iš rašytojo ypatingo preciziškumo... Rašydamas novelę autorius siekia tų pačių tikslų kaip ir romanistas, bet istorijai gali skirti daug mažiau vietos ir turi viską sukomponuoti į gerokai ankštesnius laiko rėmus. Jei būčiau žinojęs, kad tai vienas sudėtingiausių prozos žanrų, nebūčiau nuo jo pradėjęs...
Mano pasirinkimą nulėmė labai proziška aplinkybė – turėjau mažai laiko. Dieną dirbdavau banke, o vakarais lankydavau paskaitas. Rašyti galėjau tik savaitgaliais, tad maniau, kad novelės žanras man labiausiai tinka.
Išeidamas iš banko jau turėjau penkias noveles. Gavęs stipendiją ir metęs darbą greitai parašiau dar šešias. 1987-aisiais mano novelių rinkinį publikavo leidykla „Penguin Books“. Suprantama, kai atsirado daugiau laiko, ėmiau mąstyti apie romaną. Norėjau pažiūrėti, ar pajėgsiu išlaikyti ritmą, nes romanas reikalauja daug daugiau energijos ir kantrybės. Rašant romaną reikia sukurti tikrovišką pasaulį ir apgyvendinti jį įtikinamais personažais.
Dauguma kritikų Jūsų romanus lygina su didžiųjų XIX a. romanistų – Charleso Dickenso ir Levo Tolstojaus – kūriniais. Ar sutiktumėt su tokiai charakteristika? Ar jums patinka to meto literatūra?
Su malonumu skaitau XIX a. korifėjų knygas – kaip ir šiuolaikinių autorių kūrybą. Kritikai ir skaitytojai kalbėdami apie mano knygas dažnai mini Dickensą ir Tolstojų, bet taip yra tikrai ne todėl, kad aš ypač gilinausi į jų kūrybą.
Prieš pradėdamas lankyti literatūros ir filosofijos kursą buvau skaitęs tik „Oliverį Tvistą“ ir „Kalėdų giesmės“ ištrauką, dar mokyklos laikais. „Sunkius laikus“, „Didžiuosius lūkesčius“ ir „Deividą Koperfildą“ perskaičiau tik studijuodamas universitete. Tikrai specialiai netyrinėjau šių autorių ir netgi nepasakyčiau, kad esu jų gerbėjas. Jeigu reikėtų išsirinkti mėgstamiausius rašytojus, pirmiausia į sąrašą įtraukčiau Johną Cheeverį, Saulą Bellow, Bernardą Malamudą ir Johną Updikeʼą. Taip pat man labai patinka Ivanas Turgenevas ir Antonas Čechovas – taip, jie XIX a. rašytojai, bet tai nereiškia, kad jaučiu kokį ypatingą potraukį to laikotarpio literatūrai. Bet jeigu kritikai sako, kad mano kūryboje esama dikensiškų ar tolstojiškų bruožų, man belieka jiems padėkoti ir tuo pasidžiaugti.
Jūsų romanai „Trapi pusiausvyra“ ir „Šeimos reikalai“ vadinami stulbinamomis drobėmis, kuriose Indija nutapyta visomis įmanomomis spalvomis. Kaip gimė šie monumentalūs veikalai?
Visai neplanavau rašyti ilgų, milžinišką drobę primenančios istorijų. „Trapi pusiausvyra“ turėjo būti trumpas romanas. Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus vaizdinio – moters, sėdinčios prie siuvimo mašinos. Išvydęs galvoje tą viziją nusprendžiau, kad naujojo romano veiksmas rutuliosis nepaprastosios padėties metais.
Apaugindamas pirminį siužetą įvairiomis istorijomis patyriau begalinį malonumą. Pajutau, kad tai veikia, ir leidau drobei didėti. Netrukus suvokiau, kad eidamas šiuo keliu įgysiu unikalią galimybę papasakoti ne šiaip dar vieną mieste nutikusią istoriją, bet ir istoriją apie gyvenimą kaime. Man tai buvo be galo svarbu, nes 70–75 proc. Indijos gyventojų vis dar gyvena kaimuose. Romane galėjau papasakoti ir apie studentą, atvykusį iš Himalajų. Pats buvau nukeliavęs į Himalajų prieškalnes, tad labai norėjau apie tas vietas parašyti. Štai taip nedidukas romanas virto didele knyga...
„Šeimos reikalus“ sėdau rašyti, kai galvoje iškilo senuko, sergančio Parkinsono liga, vaizdinys. Šis vaizdinys veikiausiai atėjo iš novelės, kurią parašiau daugiau kaip prieš dešimtmetį. Toji istorija buvo vos penkiolika puslapių ir parašyta pirmu asmeniu.
„Šeimos reikalai“ – tokia pat sudėtinga knyga, kaip ir „Trapi pusiausvyra“, tik atspindi vidinį pasaulį, o „Trapi pusiausvyra“ – išorinį. Bet abi knygas sieja politinių įvykių fonas. Jei rašai knygą apie dešimtojo dešimtmečio Mumbajų, kurioje veikia politiškai sąmoningi veikėjai, jie neišvengiamai turi aptarinėti tai, kas vyksta mieste ir kas rašoma laikraščiuose...
Rašydamas romaną „Šeimos reikalai“, Kanadoje gyvenote jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Knygoje nutapėte spalvingą ir tikrovišką Mumbajaus portretą. Nerimastingumas, prabanga, puvimas ir ydos. Kaip jums pavyko taip įtaigiai perteikti dvasią vietos, iš kurios išvykote taip seniai?
Nebuvo sunku. Aš niekada nenutraukiau ryšių su Indija. Nuolat ten grįžtu, šnekuosi su žmonėmis, kurie vyksta į Indiją. Visada galiu sėsti į lėktuvą ir nuskristi, be to, egzistuoja tokie dalykai kaip žiniasklaida, televizija, internetas ir... globalizacija. Sutikite, pasaulis pamažu tampa vienu dideliu kaimu. Vis dėlto niekas negali pakeisti asmeninės patirties, kai viską pamatai savo akimis. Todėl Indijoje apsilankau gana dažnai.
Beje, tai nėra sąmoningas stebėjimo procesas. Indijoje niekada nesu tikslingai ką nors stebėjęs, neprisimenu ir tokio atvejo, kad būčiau puolęs žymėtis pastabų. Tiesiog taip nedarau. Kai užaugi tam tikroje vietoje ir praleidi ten pirmus dvidešimt trejus gyvenimo metus (tiek man buvo metų, kai iškeliavau iš Indijos), jokio skirtumo, išvyksti kur nors ar ne. Ta vieta, kur gimei ir kur džiaugsmingai leidai savo dienas pilnatvėje, amžiams lieka tavyje. Tau tereikia kartais atnaujinti prisiminimus ir pojūčius. Ir tai suveikia.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
