Romano istorija rutuliojasi Naujosios Anglijos (JAV) universitetinio miestelio pasaulėlyje, kurį pati Nancy Huston puikiai pažįsta, nes „kanadietė, gyvenanti Paryžiuje“ taip praleido penkerius studijuodama, vėliau dėstytojaudama: „Jeigu nebūčiau pasilikusi Paryžiuje, neabejotinai gyvenčiau panašų gyvenimą.“
Romane aprašomi senų draugų, susirinkusių per Padėkos dienos vakarienę, santykiai, išskleidžiamas vidinis jų „peizažas“: prisiminimai, pokalbių sukeltos asociacijos, digresijos į praeitį...
Kurdama personažų dabartį, praeitį ir ateitį, „Dolce agonia“ autorė tyrinėja atmintį ir laiką. „Mes pamirštame, kad esame čia, kad neturime kito pasirinkimo, tik būti duotuoju metu, – sako Nancy Huston. – O romane aš tiriu, kaip būdami čia ir dabar, mes sugebame būti visur“ (juokiasi).
Taip ir „Dolce agonia“ šventinėje vakarienėje, į kurią susirenka draugai, bendraujama ir vaišinamasi, bet kiekvienas svečias apsėstas dar ir savo minčių ir prisiminimų. Ši knyga ir apie mūsų sugebėjimą būti kitur – per svajones, meilę, prisiminimus ir meną.“
Mirtinas gyvenimas
„Šis romanas pareikalavo iš manęs daugybės techninių amato dalykų, kurių neturi matytis, jie turi išdilti rašant, kad struktūra nerėžtų akies. Norėjau, kad skaitytojas nustebtų, kiek daug visko jis sugeba turėti savo galvoje. Panašiai kaip Pekino cirko artistas, vienu metu ant lazdos sukantis daugybę lėkštučių. Pagalvoji: negali būti, jos tuoj nukris... Tikėjausi sukelti panašų susižavėjimą“ – kalbėjo N.Houston.
Rašytoja prisipažįsta, kad romaną „Dolce agonia“ buvo rašyti sudėtingiausia, nes reikėjo ieškoti būdų struktūrai paslėpti. Pirmiausia N.Huston darkart perskaitė Virginią Woolf, šią vidinių monologų meistrę: „Ji drovėjosi kalbėti apie kūną, seksualumą, gimdymą ir fizinę prievartą; priešingai nei aš. Noriu parodyti, kad seksualios mintys mūsų galvose gali būti tame pačiame lygyje kaip ir mintys apie Kantą ar Joyce‘ą.“
Branda, kurios laukė rašytoja, kad užbaigtų „Dolce agonia“, nėra vien stilistinė: „Prieš dešimt metų neturėjau betarpiškos patirties su mirtimi, o knyga rutulioja šią temą. Norėjau parodyti, kad mirtis neatsiejama nuo grožio ir kančios. Jeigu būtume nemirtingi, būtų nuobodžiau. Faktas, kad laikas eina, kad neturim kito pasirinkimo, išskyrus būti jame, mus jaudina ir jautrina. Magėjo ištirti, ar tai, kad sužinome apie kieno nors baigtį, sušvelnina mūsų požiūrį į jį dabartyje“.
Todėl ir radosi visagalis dieviškasis pasakotojas, kuris romane iki valias prisimosuoja didžiąja kapokle. „Mes turime puikų gebėjimą kurti nematerialius dalykus; Dievas – nuostabiausias žmogaus proto kūrinys, – sako rašytoja. – Filosofijoje keliamas laisvos valios klausimas. Jis kyla ir romanistui, kuriam atrodo, kad jo sukurti personažai gyvena savo gyvenimą, kad jie išsprūsta iš jo rankų. Tai neįtikėtinas stebuklas. Žmonių giminės grožis ir slypi tame, kad jie nenuspėjami.“
Tikrovės šokas
Daugelis „Dolce agonia“ veikėjų išgyvena dramą. „Sulaukę penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų mes judame ne vien laimės trajektorija. Gyvenime mus ištinka ir itin stiprūs smūgiai. Beveik visi romano „Dolce agonia“ epizodai yra tikri, nutikę žmonėms, kuriuos aš pažįstu. Rašyti lengvas knygas – nėra privaloma!“ – gina savo poziciją romanistė.
Per veikėjų istorijas susiduriame su didžiosiomis XX amžiaus tragedijomis (Černobilis, Holokaustas, apartheidas, Vietnamas), net „per nedidelę šventinę vakarienę aplink stalą susėdę žmonės yra paliesti didžiųjų istorinių įvykių, tiesiogiai ar netiesiogiai“.
Dažna problema, kuri sprendžiama Nancy Huston knygose, kad „mes slystame dabarties paviršiumi“: „Įdomu narstyti pateiktas idėjas. Gera žinoti, kas vyksta. Bet tai klaida, iliuzija. Juk žinių semiamės iš žiniasklaidos. Po keleto metų paaiškėja, kad viskas buvo ne visai taip arba visai ne taip... Mane žavi ši problema – ką žinome, ko nežinome, ką darome su savo, kaip piliečių, žinojimu.“
Nancy Huston rašymui reikia didelės distancijos: „Mane neša aktualijų srovė, bet ji neįkvepia. Rašytojo darbui reikia atsitraukimo. Neįmanoma rašyti apie tikrovę, kuri tau po nosimi. Distanciją man suteikia prancūzų kalba, o ir visas mano gyvenimas sutvarkytas taip, kad turėčiau erdvę atsitraukimui.“
„Dolce agonia“ sumanymą Nancy Huston brandino labai ilgai. Autorė didžiulį „gobeleną“, kuriame nagrinėjamos draugystės, meilės, atminties temos, pradėjo kurti dar 1991 metais, tačiau nusprendė esanti dar nepakankamai joms subrendusi, tad pasinaudojo viena ištrauka, kurios pagrindu 1994 m. parašė romaną „La virevolte“; iš ten keletas veikėjų atsidūrė ir „Dolce agonia“).
„Kaip nuostabu, kad mes palaikome vienas kitą. Tai vienintelis dalykas, kuris įprasmina gyvenimą! Mes visi mirsime, bet kol mes čia, puiku, kad dedame pastangas, kartais gal ir nelabai vykusias, ištiesti ranką ir ištarti: „Aš tavęs klausau“, – teigė N.Houston. Ne viskas juoda, kai yra meilė ir draugystė.
Pagal voir.ca parengė Lolija Spurgienė
