„Jo gyvenimas buvo sklandus kaip romanas“, – pranešė vienas antkapis.
Susimąsčiau. Iki šiol esu girdėjęs tik apie žmogų, kurio mirtis buvo sklandi. Vieno kaimo gyventojas man pasakojo apie kito kaimo gyventoją, kuris vieną naktį per mėnesį eidavo pagulėti į kapines.
„Beniau, ką tu ten darai?“ – klausdavo tiek vieno, tiek kito kaimo gyventojai. „Pratinuosi“, – atsakydavo Benius. „Turbūt priprato“, – ironiškai atsiduso kaimiečiai, kai Benius ėmė vis rečiau sugrįžti. Galiausiai jis iš viso emigravo tiek iš kaimo gyvenimo, tiek iš žmonių atminties. Sklandžiai kaip romane.
Niekaip negaliu pamiršti, kaip S.Parulskis, paklaustas, kas jam pastaruoju metu labiausiai patinka, atsakė, kad sklandūs dalykai. Nežinau, ar teisingai supratau, bet rašytojas greičiausiai turėjo omenyje dalykus, kurie vyksta darniai, be trukdžių, sutrikimų. Žodžiu, sklendžia lengvai ir stilingai lyg plunksna.
„Vyno taurę sklandžiai išgerdavo“, – perskaičiau dar vieną sakinį.
Bet jau ne ant antkapio, nors jis ir ten būtų visai tikęs, o lietuvių kalbos žodyne. Jei šį sakinį žodyne aptiktų net ne pradinukas, o A.Veryga, pasekmės būtų katastrofiškos. Žodžio „sklandus“ reikšmės emigruotų iš žodyno, gyvenimo ir atminties kartu su išplėštu puslapiu.
Pastaruoju metu aš irgi labai ilgiuosi sklandumo, rišlumo, darnumo. Bet to vis mažiau net romanuose, ką jau kalbėti apie gyvenimą. Štai paprašiau dviejų statybininkų už atlygį sode sumūryti keturias sienas su aštuoniomis angomis langams ir durims. Pagal brėžinį.
Sienas jie sumūrijo greitai, bet angas paliko su paklaida maždaug iki metro. Taisydami savo klaidas statybininkai kažką nerišliai vapėjo apie viršvalandžius ir atlygį už griovimo ir permūrijimo darbus. Na, bent jau išmoktų rišliai kalbėti, jei nepavyksta sklandžiai mūryti.
Dauguma mūsų ilgimės to, ko trūksta, ko mąžta arba ko jau nebėra. Labai abejotina, kad, tarkime, dailės gerbėjai imtų ilgėtis dirbtinio intelekto nutapytų paveikslų. Lietuvoje tai – tolima ateitis, kurios žmonės paprastai nesiilgi, nors už Lietuvos – jau dabartis, kurios irgi nepriimta ilgėtis.
„Christie’s“ aukcionas pranešė, kad spalį pabandys pirmąsyk parduoti dirbtinio intelekto nutapytą paveikslą – „Edmondo Belamy portretą“.
Už algoritmų sukurtą fiktyvaus personažo atvaizdą tikimasi gauti bent 10 tūkst. eurų. Netrukus sužinosime, ar šios viltys yra adekvačios.
Būtent adekvatumas yra dar vienas reiškinys, kurį pastaruoju metu labai mėgstu ir jau imu ilgėtis. Mat adekvačių, neperdėtų dalykų šiame pasaulyje mąžta. Kartais net atrodo, kad tuoj kėdę imsime vadinti stalu, o valtelę – garlaiviu.
Įdomiausia, kad adekvatumas nyksta ne vien kalbiniu, bet ir veiksmų lygmeniu. Ir šiuo atveju nekalbu apie feisbuką.
Užtenka prisiminti šios Vyriausybės vieną po kito štampuojamus trečios eilės svarbumo įstatymus.
Siekis uždrausti rūkyti balkonuose – vienas iškalbingiausių perlų. Ar toks įstatymas būtų adekvatus? Ar jį įmanoma sklandžiai įgyvendinti? Įmanoma, bet neadekvačiomis priemonėmis.
Rūkalų kaina auga kaip ant mielių, tad neilgai trukus rūkys tik aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantys lietuviai, galintys už paskolą įsigyti butą su balkonu.
Dirbtinis intelektas tuoj ne tik tapys paveikslus, bet ir nudirbs daugumą šiuo metu žmonių atliekamų darbų. Be abejo, pasipils bedarbiai, kuriuos valstybei reikės įdarbinti. Juos bus galima susodinti balkonuose, kad kaskart, kai šeimininkai išeis parūkyti, išrašytų baudos kvitą. O kas sakė, kad šioji Vyriausybė nėra toliaregė?
Sakysite, tai taip neadekvatu, kad net erzina. Kaip ir šio teksto pavadinimas.
Bet juk jūs to anksčiau tikrai nebuvote skaitę, ar ne? Aišku, daug kas priklauso nuo tono, emocinio atspalvio, bet juk jį skaitydami dažnai pasirenkame patys. Kaip Benius kapines.
