Garsiojo norvegų rašytojo prieš 27 metus parašytas romanas apie filosofiją „Sofijos pasaulis“ turi milijonus gerbėjų daugiau nei 50 šalių.
Lietuvoje ši knyga irgi yra tarp skaitomiausių. Leidykla „Tyto alba“ ką tik išleido naująjį „Sofijos pasaulio“ leidimą, skirtą naujajai skaitytojų kartai. Tuomet, kai „Sofijos pasaulis“ 2008-aisiais pirmąsyk pasirodė lietuviškai, romanas išsyk šovė į bestselerių sąrašų viršūnę: pasirodė bent aštuoni knygos leidimai, lietuviai įsigijo apie 20 tūkst. šio neįprasto kūrinio egzempliorių. Ar toks pat likimas laukia ir naujojo leidimo?
Dabar 66 metų J.Gaarderis 2010 metais viešėjo Vilniaus knygų mugėje. Prieš viešnagę telefonu iš Oslo jis davė interviu „Lietuvos rytui“, kuriame papasakojo tiek apie „Sofijos pasaulį“, tiek apie save. Pateikiame šį interviu naujajai skaitytojų kartai.
– „Kas tu esi?“ – tokį klausimą jūsų populiariausia herojė Sofija išgirdo beveik prieš 20 metų. Jis Sofiją nuvedė į paslaptingą filosofijos pasaulį. Ką atsakytumėte, jei paklausčiau, kas jūs esate? – pasiteiravau J.Gaarderio.
– Pirmiausia aš esu žmogus, savo kūno šeimininkas. Taip pat esu norvegas, europietis, šeimos žmogus.
Tačiau jaučiu, kad esu ir visos žmonijos, kuriai rūpi pasaulio, visatos ateitis, aplinkos apsaugos problemos, dalis. Todėl klausimas „Kas tu esi?“ neįmanomas be klausimo „Kaip atsirado pasaulis?“.
– Josteinai, sunku patikėti, kad rašydamas „Sofijos pasaulį“ buvote įsitikinęs, jog romanas patiks tik nedideliam būriui skaitytojų. Ką pagalvojote, kai supratote, kad „Sofijos pasaulis“ tapo labai populiarus?
– Šio romano populiarumas man buvo didelė staigmena, nes aš to tikrai nesitikėjau. Vėliau sau suformulavau dvi „Sofijos pasaulio“ sėkmės priežastis.
Pirmoji – žmonės jaučia, kad filosofija yra svarbi, bet pernelyg sudėtinga ir akademiška. Todėl jiems patiko savotiškas filosofijos įvadas, apvilktas paaugliams skirto romano drabužiais.
Tokiu būdu žmonės tikėjosi ir perskaityti įdomią istoriją, ir nesunkiai pažinti filosofijos paslaptis. Juk mūsų smegenis sudaro istorijos.
Be to, „Sofijos pasaulis“ pasirodė 1991 metais, kai Europoje vyko didžiosios istorinės permainos. Prieš metus ir Lietuva buvo atgavusi Nepriklausomybę.
Tada daug žmonių, ypač Rytų Europoje, pasuko nauju keliu ir norėjo suprasti, kokios yra laisvo gyvenimo vertybės, kaip kurti demokratiją. Atsakymų į šiuos klausimus jie galbūt ieškojo ir „Sofijos pasaulyje“.
– Viename interviu sakėte, kad „Sofijos pasaulis“ – labai norvegiška knyga. Ką turėjote omenyje?
– Norėjau pasakyti, kad Norvegijoje iki šiol gyva sena europietiška filosofijos populiarinimo tradicija.
Pas mus visi studentai – netgi būsimi medikai ar inžinieriai – pusmetį studijuoja filosofijos istoriją. Aš pats kelerius metus dėsčiau filosofiją.
– Koks, jūsų manymu, filosofijos vaidmuo šiuolaikinių žmonių gyvenime?
– Dauguma žmonių kelia filosofinius klausimus, nors nieko nežino apie filosofiją. Juk filosofija ir yra esminiai – paprasti, bet kartu ir sudėtingi – žmogiški klausimai: kas yra demokratija, ar egzistuoja Dievas, kokios gyvenimo vertybės?
Vadinamuosius filosofinius klausimus sau pateikia visi be išimties.
Aš pats filosofu tapau anksčiau nei supratau žodžio „filosofija“ reikšmę.
– Esate sakęs, kad jūsų, kaip rašytojo, tikslas – perteikti skaitytojams beveik ekstazišką gyvenimo pojūtį. Gal galėtumėte tai paaiškinti plačiau?
– Kai buvau vienuolikos ar dvylikos, staiga ir labai netikėtai suvokiau, kad esu savotiškos paslapties ar mįslės dalis. Mane tiesiog šokiravo mintis, kad visata ir mano egzistavimas – labai mįslingi.
Tada pradėjau klausinėti artimųjų, ar jiems nekeista, kad mes gyvename šiame pasaulyje. Daugelis stebėdavosi ir atsakydavo, kad nelabai keista.
To vaikystės potyrio niekada nepamiršiu. Ne tik „Sofijos pasaulyje“, bet ir kitose savo knygose stengiuosi tuo ekstazišku gyvenimo pojūčiu pasidalyti su skaitytojais.
– Ar tiesa, kad vaikystėje prižadėjote sau niekada nesuaugti?
– Kaip minėjau, su artimaisiais ir mokytojais labai dažnai bandydavau kalbėtis apie savo gyvenimo pojūčio atradimą, bet jie dažniausiai numodavo ranka ir pasakydavo, kad tai praeis.
Supratau, kad suaugusieji yra pripratę prie gyvenimo ir jis jų nebestebina. Tada ir pasakiau sau, kad niekada nesuaugsiu.
– Ar jums pavyko?
– Man atrodo, kad netapau tikru suaugusiuoju. Bent iš dalies.
Daugelis filosofų yra teigę, kad teisingiausiai į pasaulį žvelgia vaikai. Ta nuoširdi nuostaba išties padeda gyventi ir nesuaugti.
Suaugusieji turėtų nuolatos kartoti sau, kad gyvenimas – didžiulė dovana, kuri niekada neturėtų tapti įprastu dalyku.
– Kas padeda neprarasti vaikiško smalsumo?
– Vieniems – muzika, kitiems – literatūra, tretiems – religija. Man labiausiai padeda buvimas gamtoje, pabėgimas nuo civilizacijos.
– Ar žmogui, praradusiam gyvenimo džiaugsmą ir vaikišką smalsumą, įmanoma tai susigrąžinti?
– Manau, kad įmanoma. Vienintelis patarimas – plačiai atverti akis. Juk vieną dieną mūsų nebebus.
Visi esame girdėję istorijų apie žmones, kurie, susirgę nepagydoma liga, suvokia, koks nuostabus yra gyvenimas. Bet juk nebūtina eiti pas gydytoją, kad tai suprastum.
Vaikišką smalsumą taip pat gali padėti susigrąžinti literatūra ir filosofija.
– Pastaruoju metu jūs ypač domitės mokslu, skaitote knygas apie biologiją, astronomiją. Kokių klausimų ar atsakymų jose ieškote?
– Tiesą sakant, aš stengiuosi įminti paslaptingos visatos mįslę. Kitaip tariant, aš kaip mažas vaikas nuolat noriu žinoti daugiau. Todėl domiuosi naujausiomis mokslinėmis teorijomis ir atradimais.
Tačiau kuo daugiau sužinau, tuo aiškiau suprantu, kad mes niekada tos visatos mįslės iki galo neįminsime.
Juk mes esame smalsūs žmonės ir mums visada bus kuo dar domėtis.
– Ar dar turite kokių nors pomėgių?
– Labai mėgstu muziką. Ne tik jos klausausi, bet ir pats skambinu pianinu.
Tačiau jei reikėtų įvardyti savo mėgstamiausią pomėgį, tai būtų vaikščiojimas miške arba kalnuose.
Aš negaliu mąstyti tiesiog sėdėdamas prie kompiuterio. Man būtina vaikščioti. Kitaip tariant, mano mintys juda tik tada, kai juda kojos.
– Jūsų romane „Mergaitė su apelsinais“ yra ir tokie žodžiai: „Kiekviena pasaka turi savo taisykles“. Ar jūsų gyvenimas panašus į pasaką? Jei taip, kokios jo taisyklės?
– Mano gyvenimas iš tiesų panašus į pasaką, nors turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimas primena pasaką. Argi ne nuostabu, kad mano knygos išverstos į 55 kalbas? Tai tikra pasaka.
Bene svarbiausia mano gyvenimo taisyklė yra nuolankumas. Juo vadovaujuosi bendraudamas tiek su artimaisiais, tiek su nepažįstamaisiais, nes stengiuosi nepamiršti, kad visų mūsų gyvenimas yra trumpas.
– Ką žinote apie Lietuvą? Ką tikitės čia patirti?
– Pirmąsyk apie Baltijos šalis išgirdau dar mokykloje.
Kadangi domėjausi kalbomis, mane suintrigavo faktas, kad archajiškoji lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba.
Prieš 19 metų, kai sovietų kariai atakavo Vilniaus televizijos bokštą, mūsų namuose kaip tik viešėjo rašytojas iš Lietuvos Romualdas Lankauskas.
Kartu su juo labai atidžiai sekėme dramatiškus tų dienų įvykius Lietuvoje.
Šiaip ar taip, Lietuva man – dar neatrasta žemė. Todėl prižadėjau sau, kad viešnagės metu stengsiuosi kuo nuodugniau pažinti tiek Vilnių, tiek jame gyvenančius žmones.
Nekantriai laukiu pirmųjų įspūdžių, kurie paprastai būna patys maloniausi.
* * *
Rašytoją išgarsino romanas apie filosofiją
* J.Gaarderis gimė 1952 m. rugpjūčio 8 d. Osle, Norvegijoje. Jo tėvų profesijos lėmė rašytojo išsilavinimą – tėvas buvo mokyklos direktorius, o motina – mokytoja ir knygų vaikams rašytoja.
* J.Gaarderio kūrybinė karjera prasidėjo nuo mokslinių veikalų – jis buvo kelių technologijos ir filosofijos vadovėlių bendraautoris. Keletą metų dirbo filosofijos mokytoju. Jo pirmoji grožinės literatūros knyga „Diagnostika ir kitos istorijos“ pasirodė 1986 m. J.Gaarderio kūrybiniame kraityje – apie 15 knygų.
* Lietuviškai išleistos šios J.Gaarderio knygos: „Ei! Ar čia yra kas nors?“, „Sofijos pasaulis“, „Maja“, „Mergaitė su apelsinais“ ir „Cirko direktoriaus duktė“.
* Garsiausia J.Gaarderio knyga „Sofijos pasaulis“ pasirodė 1991 m. Šis romanas apie filosofiją Norvegijoje bestseleriu buvo beveik trejus metus. Knyga didžiulio pasisekimo sulaukė ir kitose šalyse – ji išversta į penkias dešimtis kalbų. 1995 m. „Sofijos pasaulis“ net buvo išrinktas geriausia grožine knyga pasaulyje.
* 1997 m. J.Gaarderis su savo žmona Siri Dannevig įkūrė Sofijos fondą, kuris 77 tūkst. eurų premija kasmet pagerbia jaunuosius kovotojus už žmogaus teises.