Visuomenei aktualias temas ji dažniausiai aptaria, žvelgdama iš socialiniuose paribiuose atsidūrusių žmonių perspektyvos. Literatūra suteikia galimybę, kad būtų dažniau išgirstamos vadinamosios marginalinės grupės.
Cummings domisi prancūzų kultūra, nemažai jos tekstų išversta į prancūzų kalbą. Šiame interviu rašytoja pasidalijo įžvalgomis apie sudėtingas tapatybės paieškas, savo literatūrinius siekius ir asmeninius ryšius su Lietuva.
* * *
Giedrė Pranaitytė. Kas atvedė Jus į Kauną? Kodėl paskaitų ciklą apie kūrybinį rašymą nusprendėte skaityti Vytauto Didžiojo universitete?
Elizabeth Mary Cummings. Prieš dvejus metus buvau pakviesta į Oksfordo universitetą skaityti paskaitų medikams apie istorijų pasakojimo svarbą. Pirmąją konferencijos dieną, per kavos pertraukėlę, sutikau lietuvių mokslininkę doc. dr. Ireną Ragaišienę. Ant konferencijos dalyvio kortelės pamačiusi užrašą, kad ji atstovauja Lietuvai, labai apsidžiaugiau ir susijaudinau, nes mano protėviai iš tėvo pusės kilę iš Lietuvos. Nusprendžiau prisistatyti ir artimiau susipažinti.
Prieš daugelį metų tėčio giminės kaip žydų kilmės pabėgėliai atsidūrė Jungtinėje Karalystėje. Visada norėjau suvokti tuometinio jų pasitraukimo priežastis, geriau pažinti lietuviškąjį ir žydiškąjį savo paveldą. Ilgą laiką man tai buvo paslaptis, nes nei dokumentų, nei kokių nors asmeninių užrašų mūsų šeimai nepavyko išsaugoti. Be to, trukdė ir kalbos barjeras.
Dabar mūsų šeimos nariai entuziastingai pasinėrę į prarastojo laiko paieškas, bando rasti kuo daugiau informacijos apie giminės šaknis. Tuo ypač susidomėjo mano brolis. Kai pamačiau užrašą Lietuva ant Irenos Ragaišienės kortelės, supratau, kad negaliu praleisti tokios puikios progos, nes man nedažnai pavyksta sutikti lietuvių. Nuoširdžiai pabendravome, ji susidomėjo mano pranešimu ir pakvietė atvykti į Vytauto Didžiojo universitetą skaityti paskaitų. Vis dėlto prireikė net dvejų parengiamojo darbo metų, kad mano svajonė apsilankyti Lietuvoje taptų tikrove.
– Savo knygose narpliojate svarbias ir skaudžias socialines, medicinines temas, pavyzdžiui, valgymo sutrikimus arba artimo žmogaus netektį. Kodėl tokias istorijas skiriate vaikams?
– Savo istorijas visada kuriu, remdamasi būtent vaiko požiūriu, nesvarbu, ar tai būtų pasakojimai apie mirtį, ar apie psichines ligas, ar apie kuklius, visų pamirštus žmones, gyvenančius ir dirbančius kokiame nors mažame miestelyje. Egzistenciniai klausimai yra labai svarbūs, bet su vaikais apie tai beveik nekalbama. Iš prigimties esu žmonių elgsenos stebėtoja. Mane visada žavėjo įvairios istorijos ir skirtingi požiūriai į tuos pačius dalykus. Stengiuosi, kad būtų išgirsti nutildytų ir į gyvenimo paraštes išstumtų asmenų balsai. Pavyzdžiui, šiukšlininko darbas laikomas savaime suprantamu, bet jei tai nebūtų kasdien atliekama, pasaulį užtvindytų šiukšlės, smarkiai padidėtų aplinkos tarša, sparčiau plistų ligos. Taigi išvežti šiukšles yra gyvybiškai svarbus darbas, nors daugelis žmonių to beveik nepastebi.
Psichinės ligos išoriniame pasaulyje irgi dažniausiai ignoruojamos, vengiama apie tai kalbėti. Netekties skausmo prislėgtas žmogus dažniausiai tarsi užsidaro savyje, o dėl to jam dar sunkiau. Esu įsitikinusi, kad kalbėdamiesi apie rūpimus dalykus geriau suprasime vieni kitus, išmoksime tinkamai reaguoti į sudėtingas situacijas, kokių netrūksta kasdieniniame gyvenime.
– Plačiau papasakokite apie geriausiai žinomą Jūsų knygelę vaikams „Dingstanti sesuo“.
– Tai mano pirmoji paveikslėlių knyga. Joje aiškinu, kas yra nervinė anoreksija, žvelgdama į šią ligą vaiko akimis. Istorija pasakojama ne paties ligonio lūpomis, bet iš jaunesniosios sesers pozicijų. Ši knyga atsirado todėl, kad prieš keletą metų mano vyresnioji dukra susirgo nervine anoreksija ir pateko į ligoninę. Tuo metu mudu su vyru mažai ką žinojome apie šią klastingą ligą. Labai jaudinomės, nesupratome, kaip apie visa tai kalbėtis su jaunesniąja dukra. Iš pradžių vengėme pasakoti jai apie nelaimę, nenorėjome, kad jos vaikystė būtų sudrumsta ar skaudžiai paliesta tokio gąsdinančio dalyko kaip psichikos liga. Vis dėlto jeigu esi tokios šeimos narys, nesvarbu, kokio amžiaus, tau tenka gyventi namuose šalia sunkiai sergančio artimojo, mylimo žmogaus, patyrusio didelę traumą. Taigi poveikis neišvengiamas, todėl būtina apie tai kalbėti.
Kai susitikome su pediatru, jis primygtinai rekomendavo ateiti drauge su sveikąja dukra. Kai atsivedėme jaunėlę į konsultaciją, skirtą šeimos terapijai, gydytojas, pabendravęs su ja tiesiogiai, įtraukė į bendrą pokalbį. Nuo tos akimirkos ji ėmė suvokti savo asmeninį vaidmenį, kurį turės atlikti, globodama ir palaikydama vyresniąją seserį, kol ši pasveiks. Pokalbis padėjo jaunėlei rasti savyje vidinių jėgų, kad nebesijaustų tokia sutrikusi, susiklosčius slegiančiai situacijai. Esu įsitikinusi, kad suteikdami vaikams priemones, leidžiančias įgauti stiprybės ir geriau suprasti juos supantį pasaulį, susidoroti su traumine patirtimi, padedame jiems apsiprasti su naujais vaidmenimis ir suvokti viso to svarbą.
Istorija apie dingstančią seserį parašyta todėl, kad knygų apie nervinę anoreksiją anuomet labai trūko. Vos tik supratome, kad privalome kalbėtis su dukra, svarstėme, kaip turėtume tai daryti. Buvo daug literatūros tėvams, daug medicininės informacijos, daug knygų, parašytų nervine anoreksija sergančių paauglių ir skirtų kitiems paaugliams, bet nebuvo nieko, kas būtų paprasta ir suprantama jaunesnio amžiaus vaikams. Valgymo sutrikimų turintys asmenys dažniausiai yra labai jauni ir gyvena šeimose, kur esama mažesnių vaikų. Šiuo jautriu klausimu nebuvo jokių patarimų, taigi egzistavo didžiulė spraga. Ieškodami priimtinų sprendimų, nutarėme, kad svarbu į tas paieškas įtraukti ir vaikus.
Kūriau savo pasakojimą, kad rasčiau būdą, kaip padėti kitiems. Mintyse sakiau sau: „Jei ši istorija pagelbės bent vienai šeimai, vadinasi, tą aprašyti verta.“ Siekiau, kad mano pasakojimas būtų kuo aiškesnis, paprastesnis. Pavyzdžiui, stengiausi kuo atsargiau vartoti medicininius terminus, kad tekste jų nebūtų pernelyg daug, nesivėliau į jokias diskusijas apie patį susirgimą. Rašiau, sutelkdama dėmesį į sveikosios sesers elgesį su sergančiąja, mėginau atskleisti, kaip jų santykius paveikė liga, parodyti, ką galėtų padaryti jaunėlė, kad padėtų vyresnėlei.
– Kokį vaidmenį Jūsų knygoje „Dingstanti sesuo“ atlieka iliustracijos? Koks paveikslėlių ryšys su tekstu? Kuo jie svarbūs?
– Norėjome, kad „Dingstanti sesuo“ būtų kuo prieinamesnė, todėl pasirinkome iliustracijas, primenančias eskizus, nupieštus spalvotais pieštukais. Vaikams ir jaunimui tai labai lengvai atpažįstami dalykai, žvelgdami į tokias iliustracijas, jie greitai užmezga gyvą ryšį. Piešiniai jauniems žmonėms atrodo lengvai suprantami, nes jie ir patys geba savarankiškai nupiešti ką nors panašaus.
Knygelės iliustracijos ne kūdikiškos, bet labai paprastos. Paveikslėliai realistiniai, švelnios, pastelinės spalvos, taigi iliustracijos neužgožia teksto. Jos veikiau papildo ir praturtina tai, kas pasakoma žodžiais, atspindi potencialių skaitytojų amžių ir nusiteikimą. Knygą „Dingstanti sesuo“ iliustravo jauna dailininkė Johanna Roberts, geriausia mano vyresniosios dukters draugė. Mačiau, kokius meno projektus ji parengė stojamiesiems egzaminams į universitetą, ir supratau, kad turi gerų dailės įgūdžių. Ji kuria realistinius itin didelio formato eskizus. Paklausiau, ar Johanna norėtų tapti šio kūrybinio projekto dalimi, ji sutiko ir mudvi tarytum leidomės į bendrą kelionę, kad papasakotume apie mano dukters ligą ir išgijimą. Dalijomės savo jausmais, rūpesčiais. Tai buvo nuostabu! Mano dukra irgi pritarė tam projektui.
Įdomu dar ir tai, kad jaunoji menininkė iliustracijoms panaudojo realistinius žmogaus širdies ir arterijų piešinius, kuriuos puikiai suderino su paprastais spalvotais eskizais. Johanna Roberts labai talentinga. Ji sėkmingai derina skirtingus piešimo stilius.
– Jūsų naujausia knygelė pavadinta „Amžinasis vaikas“. Kuo ji ypatinga ir savita?
– Knygelėje „Amžinasis vaikas“ nagrinėjama artimo žmogaus netekties tema. Prisimenamas neseniai miręs broliukas. Iliustracijose naudojamos šiltos spalvos – tai dažniausiai gamtoje aptinkami, vilčių teikiantys žalsvi, gelsvi, melsvi atspalviai. Kiekvieno puslapio fone matome debesis. Tai svarbus motyvas, nes pasakojamoje istorijoje jie dažnai minimi. Vaikai žaidžia ir kuria vaizdus danguje sakydami: „Šis debesis atrodo lyg dramblys, o anas panašus į valtelę.“ Iliustratorė, pasitelkdama pasakojimo turinį, sumaniai pritaiko tuos debesų laivus. Šis motyvas simbolizuoja kelionę mirties link, apie tai nuolat subtiliai užsimenama. Tai išmintingas ir žaismingas būdas įprastinėje paveikslėlių knygelėje vaikams atverti gilesnį prasmių sluoksnį.
Turiu nepriklausomą leidybos kompaniją, esu bendradarbiavusi su keletu iliustratorių. Mano knygelę „Amžinasis vaikas“ leidžia stambi Australijos leidykla Big Sky Publishing, pasirinkusi dailininkę Cheri Hughes. Esu labai patenkinta tuo pasirinkimu. Ji – patyrusi knygų vaikams iliustratorė ir surado tikrai glaudų, intymų ryšį su mano pasakojama istorija.
– Viešuose pasisakymuose pabrėžiate patrauklios istorijos svarbą rašytojo profesinei sėkmei. Kas įkvėpė Jūsų meilę žodžiui ir aistrą literatūrai?
– Užaugau namuose, kur švietimas buvo laikomas itin svarbiu dalyku. Knygos, įvairios istorijos – neatsiejama mano vaikystės dalis. Buvau įpratusi per gimtadienį gauti dovanų būtent jas. Dar ir dabar tėvai ta proga kiekvienais metais atsiunčia man kokią nors knygą, ta tradicija puoselėjama ir šventiniu Kalėdų laikotarpiu. Jie visada skatino skaityti ir mokytis. Tokia tėvų nuostata turėjo esminės reikšmės mano gyvenimui. Man labai pasisekė, todėl esu įsitikinusi – tokio palaikymo reikia kiekvienam vaikui, kad stengtųsi pažinti pasaulį, remdamasis knygomis, įsiklausydamas į žodžius.
Tikra laimė, kad vaikystę praleidau mane itin palaikiusių žmonių apsuptyje. Augome keturi vaikai, aš buvau vyriausia. 8-ajame dešimtmetyje, kai buvau vaikas, neturėjome galimybės naudotis tokia daugybe įvairių technologijų, svarbiausia mano pramoga ir laisvalaikio pomėgis buvo skaityti knygas – klaidžiodavau po įsivaizduojamą pasaulį, mintimis nusikeldama į vis naujas vietas.
– Daugelis šiuolaikinių tėvų yra susirūpinę, kad jų vaikai neskaito knygų. Ką galėtumėte jiems patarti?
– Manau, svarbiausias dalykas yra skaityti kartu. Nepakanka numesti knygą vaikui prieš akis. Tai tikrai nėra tinkamas būdas sužadinti norą skaityti. Paveikslėlių knygos yra patrauklios mažiems vaikams, nes jomis galima dalytis, su kitais aptarti patikusius paveikslėlius, o tekstą skaityti keletą kartų. Tėvams atsiranda galimybė kalbėtis su vaikais, aptariant svarbius dalykus, nuolat palaikyti ryšį, drauge su jais skaitant įvairias istorijas. Šiuolaikinė visuomenė yra pernelyg užsiėmusi. Žmonėms trūksta laiko tiesiog atsisėsti ir pabendrauti su vaikais. Suaugusieji pasinėrę į savo reikalus, o mažyliai valandų valandas sėdi prie išmaniųjų telefonų ekranų arba žiūri vaizdo įrašus, vietoj to, kad sutartinai dalytųsi bendromis istorijomis ir kauptų patirtį.
– Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga? Kokie autoriai yra tapę įkvėpimo šaltiniu?
– Turiu daug mylimų autorių, o knygų pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo nuotaikos. Būdama vaikas, labai mėgau istorijas apie Mikę Pūkuotuką. Žavėjausi Enidos Blyton knygomis. Kai tapau šiek tiek brandesnė, skaitydavau rimtesnes knygas nei kiti mano bendraamžiai, ypač Jane Austen ir Charleso Dickenso romanus. Mano tėvai namuose turėjo daug Agathos Christie romanų apie Erkiulį Puaro ir Mis Marpl. Tokia lektūra turbūt ne itin tinkama, nes tai detektyvinės istorijos apie žmogžudystes, bet mane viliojo jose vaizduojamas nepažįstamas pasaulis, kuriame galima pasislėpti nuo tikrovės. Dabar teikiu pirmenybę šiuolaikinei literatūrai, skatinančiai mąstyti. Mėgaujuosi įvairiais veikalais. Vis dėlto Bramo Stokerio romanas „Drakula“, mano įsitikinimu, yra geriausia visų laikų istorija, kurioje tragizmas susipina su fantastikos elementais. Mėgstu skaityti ir Oscaro Wilde’o kūrinius. Paauglystėje perskaičiau visas jo pjeses teatrui. Žaviuosi nepaprasta šio rašytojo nuovoka, humoru ir vidine stiprybe, nepaisant patirtų gyvenimo sukrėtimų.
Be abejo, nepralenkiamas ir itin sąmojingas kūrėjas – Williamas Shakespeare’as. Man ypač patinka pjesė „Makbetas“, šį kūrinį laikau škotų kultūros persmelkta tragedija. Esu gana ilgai vaidinusi mėgėjų teatruose, todėl žinau, kad per repeticijas negalima garsiai tarti Makbeto vardo. Tai aktorių tradicija, tačiau dabar repeticijose nedalyvauju, todėl galiu šį vardą tarti be jokios baimės (juokiasi).
Be literatūros klasikų, esama tokių patrauklių autorių kaip škotų rašytojas Iainas Banksas arba Irvine’as Welshas, parašęs garsiąją knygą „Traukinių žymėjimas“. Dar vienas reikšmingas rašytojas – Stephenas Kingas, jaunystėje man kėlęs baimę, nes jo knygose esama nemažai šiurpių dalykų. Prabėgus kuriam laikui, pažinau jį kaip kūrėją, ir jis labai teigiamai paveikė mano profesinę kelionę. Daug skaičiau apie šį žmogų, todėl pradėjau geriau suprasti ir įvertinau nuostabius jo apmąstymus. Šiam rašytojui neapsuko galvos didžiulis populiarumas. Kingas sugebėjo išlikti savimi.
Maya Angelou man svarbi ne vien kaip rašytoja, bet ir kaip stulbinamai stipri asmenybė. Ji įkūnija sėkmę, kurios galima pasiekti net ir jaučiant labai priešišką aplinkos spaudimą. Ši moteris niekada nepasidavė ir liko ištikima sau. Jos mintys motyvuoja žmones neprarasti optimizmo.
– Esate ne tik knygų vaikams autorė, bet ir poetė. Kuo skiriasi rašymas vaikams ir poezijos kūrimas?
– Šis klausimas man taip dažnai užduodamas, kad jau kelia šypseną. Nesakyčiau, kad sąmoningai apsisprendžiau tapti rašytoja, tačiau įvairiausios istorijos visada glūdėjo manyje. Nesvarbu, ar sėdėdavau automobilyje greta sesers ir jas kurdavau, ar ramiai įsitaisiusi prie stalo mėgindavau užrašyti popieriaus lape. Istorijos tiesiog atsirasdavo ir aš jas išreikšdavau arba poetine forma, arba paveikslėlių knygele, arba paaugliams skirtu romanu. Raiškos forma labiausiai priklauso nuo pačios istorijos. Tikriausiai daugelis rašytojų man pritartų, kad neverta apsiriboti vienu žanru. Žinoma, galima tapti žinomam dėl kurio nors vieno konkretaus žanro, tačiau dauguma paprastai išbando visą jų įvairovę.
Esu įsitikinusi, kad įvaldant skirtingus žanrus, rašymas tobulėja. Kai pradedi bėgioti, gali eiti į sporto klubą, kad sustiprintum raumenis arba patobulintum techniką. Poezijos kūrimas savaip man padeda rašyti knygeles vaikams. Kita vertus, rašydama tekstus paveikslėlių knygelėms, išmokau apmąstyti, taupyti žodį ir tada, kai kuriu scenas paaugliams. Visi šie įgūdžiai palaipsniui treniruoja literatūrinius mano raumenis ir padeda geriau rašyti.
– Kokį patarimą duotumėte jauniems žmonėms, kurie svajoja tapti rašytojais?
– Pasakyčiau: „Sėskis, griebk plunksnakotį ir rašyk!“ Manau, negalima praleisti etapo, kai savo istoriją pats užrašai popieriuje. Net jei rankraštis dar nėra įgavęs tinkamo pavidalo, net jeigu tai tik pasklidos mintys. Užsirašyk savo idėją, kad ji nedingtų, nenuskristų tolyn. Surink savo mintis į visumą.
Be to, labai svarbu išlavinti įprotį rašyti kasdien. Galiausiai, jei nori rašyti, reikia daug skaityti. Jei tau patinka istorijos, jei svajoji rašyti kūrybingai, pradėk skaityti tai, ką sukūrė kiti autoriai. Skaityk tai, kas tau patinka, skaityk knygas, apie kurias kalba kiti žmonės, įsigilink į skirtingus rašymo būdus, kad geriau suprastum literatūrą. Vėliau galėsi tai panaudoti, rašydamas pats.
– Rašymas reikalauja talento ir yra sunkus darbas. Kokių dar charakterio savybių Jums prireikė, kad taptumėte pripažinta literatūros kūrėja?
– Manau, gyvenu visavertį gyvenimą. Jaučiu, kad atradau pusiausvyrą. Rytais keliuosi labai anksti, apie penktą valandą, todėl pamatau kiekvieną saulėtekį. Juo gėriuosi ir mąstau apie pasaulį. Rytais bėgioju ir gurkšnoju kavą su artimais bičiuliais. Man svarbu išeiti į lauką ir pabendrauti su žmonėmis, nes rašymas kartais nuteikia atsiriboti nuo kitų. Dažniausiai rašant tenka sėdėti ir sutelkus visą dėmesį plėtoti pasirinktą temą. Todėl labai svarbu rasti laiko aplinkiniams, atsitraukus nuo jau parašyto teksto, atsiribojus nuo pasakojamos istorijos. Tai leidžia sugrįžti atgal ir į viską pažvelgti tarsi kitomis akimis.
Svarbu būti ryžtingam ir žinoti savo tikslus. Kartais rašytojus apima neviltis, ypač kai jų rankraščius atmeta leidyklos, kai knygos nėra labai perkamos arba kai nesiseka sukurti naujos istorijos vidurio ar pabaigos. Kai ištinka tokia krizė, reikia susitelkti į savo kūrybinę kelionę. Kitiems jau esu sakiusi: „Sukaupk dėmesį ir eik savo, o ne kieno nors kito keliu. Tu niekada nebūsi nei Williamas Shakespeare’as, nei Joanne K. Rowling, tačiau gali būti originalus rašytojas. Tai – visų svarbiausia. Tau ir tavo balsui yra vietos literatūros pasaulyje.“
– Mikė Pūkuotukas, Jūsų mėgstamiausias personažas, tvirtino, kad geriausia diena yra šiandien. Kodėl Jums taip svarbu patirti dabarties akimirką?
– Dėl daugybės priežasčių. Ilgą laiką rūpinausi sergančia dukra ir ta patirtis paskatino mane mąstyti apie tai, kas reikšminga būtent dabar, šią akimirką. Kitais sudėtingais gyvenimo tarpsniais irgi teko susidurti su iššūkiais, kurie atrodė neįveikiami. Kai pradedi bėgti maratoną, tam tikru momentu ima atrodyti, kad niekada nepasieksi finišo. Bet jeigu sutelksi dėmesį į dabarties akimirką, galėsi save kontroliuoti. Tiesiog pasakai sau: „Dabar esu čia. Būsiu geriausias, koks tik galiu būti šią akimirką.“ Tai bene vienintelis dalykas, kurį galime valdyti. Negalime kontroliuoti nei praeities įvykių, nei to, kas laukia ateityje. Kartais sunku suvokti, kodėl viskas susiklostė būtent taip, kaip yra dabar. Mes galime tik priimti sprendimus, kad patirtume dabartį, kuri suteikia galimybę mažais viltingais žingsneliais judėti ateities link. Negalime parašyti istorijos pabaigos, jei dar nesame sukūrę jos vidurio. Tai galioja ne tik rašymui, bet ir gyvenimui. Mėgstu stebėti saulėtekius, nes tada suprantu, kad kiekviena diena yra visiškai kitokia, kupina netikėtumų.
– Esate gyvenusi Naujojoje Zelandijoje, dabar įsikūrėte Australijoje. Jūsų tapatybė apima britų, škotų, lietuvių ir žydų kultūros bruožus. Ar Jums tai sudėtingas iššūkis, ar įdomus atradimas?
– Vaikystės metais įvairialypė mano tapatybė buvo tapusi iššūkiu. Gimiau Anglijoje, užaugau Škotijoje, todėl patyriau daugybę patyčių. Škotijoje būti laikomai anglų mergaite labai sudėtinga, nes škotai patyrė skaudžią istorinę neteisybę, anglams mėginant suvaržyti jų laisvę. Škotų atžvilgiu vis dar priešiškai nusiteikę anglai negerbia jų kultūros. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais, kai aš augau ir brendau, tai buvo ypač pastebima. Galiausiai, jau išvykusi iš Škotijos, suvokiau, kad privalau apginti savo teisę į tapatybę.
Mano mama – škotė, o tėtis visada puoselėjo lietuviškas ir airiškas šaknis, nors gimė Velse. Man buvo svarbu suvokti savąją tapatybę, skirtingų kultūrų apraiškas, pažinti ir pamilti unikalų Škotijos landšaftą, įsiklausyti į giminių pasakojamas istorijas. Paradoksalu, tačiau šie dalykai mano savasties dalimi tapo tik tada, kai palikau gimtąsias vietas. Tai džiaugsmingas, bet sykiu liūdnas atradimas. Jaučiausi laiminga, vėl atgavusi teisę į tapatybę, nes aplinkiniai dažnai kėsindavosi ją atimti. Liūdesį kėlė mėginimai nustumti mane į gyvenimo užribį dėl kitokios kilmės. Esu įsitikinusi, kad įvairūs asmeninio ir šeimos paveldo ypatumai suteikia man stiprybės.
Neretai žmonės apibūdina mane tiktai kaip anglę, o Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje visa tai, kas angliška, vis dar tapatinama su skaudžia kolonializmo patirtimi. Neišvengiamai susiduriu su neigiamais vertinimais. Vis dėlto dabar jau žinau, kas esu. Šis suvokimas suteikia daugiau laisvės, daugiau tvirtumo. Viliuosi, kad jau sugebu įsiklausyti į atstumtųjų balsus ir suprantu, ką jie nori pasakyti.
Žmonės, žvelgiantys į mane, dažniausiai pastebi kokį nors vieną asmenybės bruožą, tačiau viso paveikslo nemato. Esu patyrusi, ką reiškia diskriminacija, patyčios, bet neketinu savęs gailėtis. Atvirkščiai – iš savo praeities semiuosi stiprybės. Mano asmenybė vis dar keičiasi, bet silpnybės jau yra tapusios stiprybe. Tikriausiai kiekvienas žmogus leidžiasi į panašią vidinę kelionę, ji nelengva, tačiau padeda mums susidoroti su iššūkiais ir geriau suprasti save.
– Dėkoju už pokalbį.
