49 metų N.Ikstena pretenduoja į prestižinį britų apdovanojimą – ERBD literatūrinę premiją, kuri siekia 20 tūkst. eurų. Prieš tai ji pelnė daugybę Latvijos prizų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordiną ir Baltijos asamblėjos premiją.
Į įvairais kalbas išverstas „Motinos pienas“ („Tyto alba“, vertė L.Laurušaitė) – pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie didžiules pastangas išlikti savimi ir žmogumi tarp kolektyvinių sovietų valdžios smagračių. Mūsų pokalbis su N.Ikstena – ne tik apie šį romaną.
– Esate prisipažinusi, kad „Motinos pieno“ idėja jums kilo prieš 20 metų. Papasakokite daugiau apie kelią nuo idėjos iki rezultato.
– 1998 metais pasirodė mano pirmasis romanas „Gyvenimo šventė“, kuris į lietuvių kalbą išverstas kaip „Gyvenimas yra gyvenimas“. Jame taip pat pasakojama istorija apie motiną ir dukterį: dukra nėra gyvenime mačiusi savo motinos ir vyksta į jos laidotuves, kuriose klausydamasi pasakojimų ima ją geriau pažinti.
Taip atsitiko, kad šio romano signalinį egzempliorių gavau praėjus dienai po mano pačios motinos laidotuvių. Toks gyvenimo ir literatūros sutapimas manyje tarsi sutvirtino mintį, kad „Gyvenimas yra gyvenimas“ nebus mano vienintelė knyga šia tema.
Nuo tada vis pagalvodavau apie savo santykį su motina, norėjau papasakoti jos istorija. Ji mirė palyginti jauna, sulaukusi 54 metų. Man spalį sukaks 50 metų, tad šiek tiek jaučiasi sunkiai paaiškinama įtampa.
Per tuos 20 metų parašiau daugybę knygų, bet neužmečiau idėjos grįžti prie pasakojimo apie savo motiną. Tuomet buvo pradėta leisti knygų serija „Mes XX amžiaus Latvija“: keturiolika rašytojų įsipareigojo parašyti po romaną apie skirtingus Latvijos istorijos tarpsnius.
Man pasirodė, kad romano „Motinos pienas“ idėja puikiai įsilietų į šią seriją, tad ryžausi jo imtis. Reikia pasakyti, kad „Motinos pienas“ – bene asmeniškiausia mano knyga, kurią buvo labai sunku rašyti. Gal dėl to, kad pasakodama savo šeimos istoriją buvau labai atvira ir savo atžvilgiu gana žiauri, romanas ir sulaukė tarptautinės sėkmės. Turbūt skaitytojams tas skaudus atvirumas patinka.
– Kai skaičiau „Motinos pieną“, prisiminiau austrų poeto Paulio Celano eilėraštį „Mirties fuga“: „Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare/ mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį/ mes geriam ir geriam“. Tas juodas pienas susijęs su Holokaustu, o jūsų motinos pienas labiau su sovietine mašinerija. Ką dar jūs norėjote užkoduoti motinos pieno metaforoje?
– Ačiū už labai įdomų palyginimą su P.Celanu. Aš iškart žinojau, kad romanas vadinsis „Motinos pienas“, nes tai labai galinga metafora. Tai pirmasis gyvenimo maistas, bet mano romane motina sąmoningai neduoda jo dukteriai, nes mano, kad jis gali nunuodyti kūdikį. Tai susiję su daugeliu prasmių.
Todėl aš sutikau, kad į anglų kalbą knygos pavadinimas būtų išverstas „Soviet milk“ (liet. „Sovietinis pienas“). Mat tai dar vienas metaforos lygmuo: mes privalėjome gerti tą užnuodytą mūsų tėvynių pieną, kuris buvo susijęs su propaganda, okupacija, svetimumu.
Be to, Latvijoje yra daug gražių poetiškų posakių, susijusių su pienu. Tarkime, kai vasarą einame po lietaus maudytis, sakome: „Vanduo šiltas kaip pienas“. Dar turime tokį posakį, kad rojuje teka pieno ir kisieliaus upės. Ką jau kalbėti apie danguje tarsi į amžinybę nusidriekusį Pieno taką (Lietuvoje jis vadinamas Paukščių taku).
Galų gale aš asmeniškai alergiška pienui, tad romano epizodai, kur mergaitė mokykloje visais būdais bando išvengti gerti pieną, yra autentiški. Įdomiausia, kad tai yra keistas tarptautinis mūsų kartos štrichas: mat tiek Vengrijoje, tiek Anglijoje, tiek Italijoje sutikau daugybę skaitytojų, kurie atsimena ir guodžiasi, kad mokykloje reikėjo gerti šiltą pieną ir dėl to iki šiol jo nemėgsta.
Tad viskas susiveda į tai, kad motinos pienas, viena vertus, yra gyvybiškai svarbus maistas, o kita vertus, nuodai. Tarkime, Švedijoje šis romanas vadinsis „Kartus pienas“. Tai irgi papildo mano metaforą.
– Galima taip pat sakyti, kad šis romanas yra apie dalykus, kurių vyrai nežino arba net neori žinoti, nes tai moterų pasaulis ir moterų reikalai. Kodėl romane ir kituose jūsų grožiniuose kūriniuose mažiau išraiškingų vyriškų charakterių?
– Literatūros istorijoje labai mažai akivaizdžių pavyzdžių, kad vyras itin jautriai ir galingai pavaizduotų moterį, o moteris – vyrą. Bet aš tuo neteisinu vyriškų personažų trūkumo.
Greičiau tai susiję su latviška tradicija, kuri atsidriekia iš folkloro. Mes turime tokias galingas ikikrikščioniškas deives kaip Laima ar Mara. Beje, pagrindinė deivė Mara aplanko tiek gimstantį, tiek mirštantį žmogų. Ji tokia galinga, kad sujungia visą žmogaus gyvenimo ciklą. Manau, kad mane kažkaip pasąmoningai veikia ši folklorinė tradicija.
Kita vertus, „Motinos piene“ yra toks personažas kaip Jesė. Šį personažą aš skyriau savo tėvui, kuris dabar yra 77 metų, bet puikios formos, nes jis buvo šalia mano motinos per visą tą sunkų jos ligos laiką. Tad Jesė yra toks neaiškios lyties veikėjas, tarsi vyras, tarsi moteris, kuriam būdinga beribė meilė. Ja, ta didžiule dvasine meile, Jesė bando išgelbėti pagrindinę veikėją.
Žodžiu, nėra taip, kad aš specialiai vengiu vyriškų personažų, tiesiog mano tema yra moters gyvenimo misterija ir tos temos ribose aš jaučiuosi užtikrinta.
– Bet jūs rašote biografines knygas apie vyrus, tarkime, apie latvių rašytoją Imantą Ziedonį. Kas jums labiausiai rūpi atskleidžiant tikrų žmonių gyvenimą?
– Labai mėgstu dokumentinį kiną. Esu parašiusi daug scenarijų dokumentiniams filmams. Man patinka stebėti žmones, aiškintis jų poziciją, mąstymą.
Mano biografinės knygos labai įvairios, bet visos jos nėra tipinės biografijos. Pavyzdžiui, knygą apie I.Ziedonį galėčiau net pavadinti stebuklinga.
Mat I.Ziedonis norėjo, kad mes pradėtume rašyti tą knygą po jo trečio insulto, kai jis negalėjo nei kalbėti, nei skaityti, nei rašyti. Jis buvo beveik praradęs kalbos dovaną. Bet galvoje jis nešiojosi knygos apie savo vaikystę idėją. Galų gale mes ją parašėme.
Su I.Ziedoniu praleidau dvejus metus. Tas laikas virto ne tik pastangomis parašyti knygą, bet ir savotiška terapija. Mat berašant šią knygą jam sugrįžo kalbos dovana. Gydytojai tada sakė, kad tos knygos rašymas I.Ziedoniui buvo naudingesnis už bet kokį gydymą.
Įdomiausia, kad tą knygą parašiau aš, bet visi sako, kad ji parašyta tarsi I.Ziedonio balsu. Matyt, aš sugebėjau įsibrauti į jo pasaulį taip toli, kad parašiau knygą taip, kaip jis ją būtų parašęs.
– Skaičiau, kad jūsų susitikimai su skaitytojais taip pat virsta savotiškais psichoterapiniais seansais.
– Kai išleidau „Motinos pieną“, trejus metus važinėjau po įvairias Latvijos bibliotekas. Ir visuose susitikimuose žmonės pradėdavo kalbėti labiau ne apie mano knygą, o apie savo gyvenimą, apie savo artimųjų likimus, apie tai, ką jie patyrė sovietiniais laikais, apie tai, kokie buvo jų santykiai su artimaisiais.
Tad taip, tie susitikimai būna labiau susiję ne su literatūra, o su terapija. Jie beveik visada virsta kolektyviniais psichoterapiniais seansais.
Bet įdomiausia, kad tas pats atsitiko net Japonijoje, kurioje ruošiamasi išleisti „Motinos pieną“. Šioje šalyje dalyvavau viename festivalyje. Japonai buvo skaitę mano knygą anglų kalba. Mes gal keturias valandas kalbėjomės apie sovietinius laikus ir tuometinius žmonių santykius.
Jūs užsiminėte apie Holokaustą. Mes labai daug žinome apie šią žmonijos tragediją, bet pasaulis, kaip parodė japonų pavyzdys, iki šiol labai mažai žino apie tai, ką padarė Stalinas tiek savo tėvynėje Gruzijoje, tiek visoje Sovietų sąjungoje, jie yra girdėję mažai realių istorijų iš sovietinių laikų.
– Nors jūs mėgstate sakyti, kad gyvenimas didesnis už literatūrą, bet galbūt ji vis dėlto gali gydyti?
– Taip, literatūra gali gydyti. O XXI amžiuje būtent tai ir yra pats tikriausias literatūros tikslas. Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip galima pasakoti fantastines istorijas, kai aplinkinis pasaulis guli ant didžiulės bombos ir nežinai, kas gali atsitikti bet kurią akimirką.
Nors galima sakyti, kad sovietiniai laikai baigėsi, bet juk taip nėra. 2008 metais Rusija įsiveržė į Gruziją, vėliau užvaldė Krymą. Visa tai vyksta mūsų, XXI amžiaus gyventojų, akyse.
Taigi daug kas nepasikeitė ir jei mes nekalbėsime apie sovietinį laikotarpį, jei mes nepasakosime, kaip jautėmės narve, kuriame, metaforiškai kalbant, norėdami gero net valgydavome savo vaikus, tai iškils grėsmė, kad vėl sugrįšime į tą narvą.
– Turbūt neatsitiktinai kelis kartus paminėjote Gruziją, nes vienas jūsų gyvenimo epizodas susijęs su šia šalimi, ar ne?
– Taip. Mano, deja, jau buvęs vyras buvo iš Gruzijos. Mes kartu gyvenome dešimt metų. Per tą laiką išmokau gruzinų kalbą, pažinau šią šalį ir šią tautą, kuri itin žavi ramius pabaltijiečius.
Prieš dešimt metų Gruzijoje aš priėmiau stačiatikių tikėjimą ir dėl to niekada nepasigailėjau. Iki tol aš nebuvau krikštyta, nes nors nei vienas mūsų šeimos narys nebuvo susijęs su sovietiniu režimu, bet neturėjome tradicijos krikštytis.
Priėmusi stačiatikybę aš tarsi apsibrėžiau savo dvasinį pasaulį ir įgijau dvasinės tvirtybės. Aišku, aš nevaikštau gatvėmis ir neaiškinu, kad tai geriausia religija pasaulyje, bet mano atžvilgiu tai veikia.
– Kai vienas žurnalistas jūsų paklausė, kaip pavadintumėte savo biografiją, atsakėte, kad „Stebėk ir griauk“. Kodėl?
– Tai sakiau su šiokiu tokiu humoru, bet kai geriau pagalvoji, rašytojas būtent taip ir elgiasi. Jis iš pradžių viską stebi, virškina, o tada elgiasi pagal Budos žodžius: „Jei sutikai ožką, turi ją užmušti ir tada tai apmąstyti.“
Būtent taip aš parašiau „Motinos pieną“. Man reikėjo distancijos, reikėjo tų dvidešimties metų, kad galėčiau užmušti tą istoriją ir iš naujo ją pagimdyti.
* * *
Vilniaus knygų mugės viešnia N.Ikstena su gerbėjais susitiks šeštadienį 13 val. „Litexpo“ salėje 5.1. Po renginio rašytoja dalins autografus „Tyto alba“ stende 5.B03.
