Kodėl jis rašo apie knygas? Apie tai, apie knygų skirstymą į berniukiškas ir mergaitiškas, apie mėgstamiausias knygas su ekonomistu, komunikacijos specialistu ir knygų apžvalgininku ir pasikalbėjo leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė.
– Prisistatote esantis ekonomistas, knygų apžvalgininkas, buvęs žurnalistas, o dabar – komunikacijos specialistas. Kaip kilo noras aprašinėti knygas?
– Vaikystėje turėjau labai paprastą svajonę – gyventi iš knygų skaitymo. Svajojau, kad tobulas gyvenimas būtų, jeigu man mokėtų už tai, kad skaitau knygas. Tokia svajonė, žinoma, neišsipildė, o jau baigęs mokyklą skaitymą gerokai apleidau.
Kai grįžau prie skaitymo, susidūriau su paprasta problema – knygų yra daugiau, negu kada nors pajėgsiu perskaityti, tad nusprendžiau daugiau laiko skirti tinkamų knygų pasirinkimui, tačiau pastebėjau, kad nebuvo mane tenkinančių knygų aprašymų.
Literatūrologai mėgsta pasakoti apie knygas akademine kalba, kuri ne visiems yra suprantama, didelė dalis knygų apžvalgininkų daugiau dėmesio skiria bandymams įrodyti, kad patys galėtų būti rašytojai ir pamiršta papasakoti apie knygą, kuri ir turėtų būti recenzijos objektas.
Taigi, su kolega, buvusiu bendramoksliu nusprendėme rašyti, mūsų manymu, „žemiškesnes“ apžvalgas, kurios turėtų atsakyti į paprastą klausimą – ar jums verta gaišti savo laiką su šia knyga.
– Koks jūsų santykis su knygomis buvo vaikystėje, paauglystėje, dabar? Kaip jis keitėsi? Kas jį keitė?
– Vaikystėje knygos buvo mano nuolatinės palydovės. Kai dar nemokėjau skaityti, nuolat prašydavau, kad knygas man skaitytų šeimos nariai, vėliau laiką po pamokų leisdavau mokyklos bibliotekoje ir pamiršdavau paruošti namų darbus, nes įnikdavau į kokią nors įdomią istoriją.
Labai greitai pamačiau, kad įdomiausios istorijos man yra mokslinė fantastika, tad ėmiau ieškoti tokių knygų ir buvau labai pasipiktinęs, kai mano gimtosios Kretingos suaugusiųjų bibliotekoje darbuotojai atsisakė pradinukui išduoti mokslinės fantastikos knygų ir nusiuntė į vaikų biblioteką.
Žavėjimasis knygomis po kurio laiko dingo. Net negaliu atsakyti, kodėl, tačiau ankstyvosios paauglystės laikotarpiu knygose esančios istorijos tiesiog nežavėjo. Vaikiškoms pasakoms buvau jau per didelis, o suaugusiųjų knygoms – per mažas. Taigi, toje neaiškioje paauglystės teritorijoje knygų reikšmė sumažėjo.
Laimei, kai buvau keturiolikos, o gal penkiolikos metų, iš mamos dovanų gavau Melvino Burgesso „Heroiną“, kuris priminė, kad knygose yra įdomių istorijų. Nuo tada skaitymu vėl susidomėjau, tačiau dėl užimtumo, mokslų, darbo ir kitos veiklos studijų metais knygas buvau gerokai apleidęs.
Vis dėlto mano santykis su knygomis išliko panašus nuo vaikystės. Knygos yra naujų žinių šaltinis ir galimybė patirti naujų potyrių. Aš vis dar esu mokslinės fantastikos gerbėjas ir vis dar manau, kad pradinukus reikėtų įleisti į suaugusiųjų bibliotekas. (Šypsosi.)
– Kiek teko pastebėti, vyrų, rašančių tinklaraščius apie knygas, yra daug mažiau nei moterų. Ar tiesa? Kaip manote, kodėl taip yra?
– Na, Knygosnugarele.lt tinklaraščio įkūrėjai yra du vyrai, trečioji rašytoja yra mano žmona, tad sakyčiau, jog lytis neturi didelės reikšmės knygų apžvalgoms.
Kita vertus, pastebiu, kad moterų, rašančių apie knygas, yra daugiau. Manau, tai dar iš seniau likusių stereotipų, kad merginos mokosi, o berniukai krapštosi prie variklių, padarinys. Manau, kad vyrai skaito ne ką mažiau, tik gal nesijaučia turintys ką pasakyti apie knygas, o moterys tiesiog yra drąsesnės reikšti savo mintis raštu.
– Ar jau turite sudaręs savo mėgstamiausių knygų sąrašą? Koks jis?
– Mano mėgstamiausių knygų sąrašas nuolat keičiasi. Tai priklauso nuo nuotaikos ar net sezono. Pavyzdžiui, šiandien mano trejetukas būtų Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“, J.K.Rowling Hario Poterio serija ir Guy de Maupassant'o „Mielas draugas“.
– Ar galima skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl? Ar toks skirstymas yra reikalingas?
– Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą tiek mergaitėms, tiek berniukams. Tai reiškia, kad tiek iš vienų, tiek iš kitų atimame 50 procentų patirčių.
Jeigu stereotipiškai visas knygas, kuriose daugiau dėmesio skiriama jausmams, gyvenimo patirčiai ir pan. priskirsime tik mergaitėms, o visas knygas, kuriose daug veiksmo, mokoma kovoti už savo įsitikinimus ir t. t. duosime tik berniukams, turėsime visuomenę, kuri nesusikalba.
Knygos turi plėsti pasaulėžiūrą ir suteikti naujų patirčių. Vadinasi, berniukas turi skaityti tai, ką nori, o ne tai, kas neva berniukiška.
Stereotipų pilnas pasaulis, tad bent jau vaikams skirtų knygų pasaulyje nereikia skirstyti istorijų į mergaitiškas ir berniukiškas.
– Paplitęs stereotipas, kad berniukai skaito mažiau nei mergaitės. Kaip manote, kodėl taip galėtų būti? Kas atbaido berniukus nuo skaitymo?
– Vis dar gajus įsivaizdavimas, kad berniukas savo laisvą laiką turi skirti sportui, mechanikai, matematikai, galbūt – programavimui, o pačios knygos neva labiau tinkamos mergaitėms, mat knygose kalbama apie jausmus. Suprask, „tikri vyrai neverkia“, tad ir knygų nereikia skaityti, nes gal dar netyčia susigraudins.
Knygų pasaulyje, kaip ir visur, atsispindi visuomenės stereotipai.
– Kaip patartumėte paskatinti berniukus, vaikinus paimti į rankas knygas? Nuo ko pradėti?
– Visų pirma siūlyčiau atsisakyti stereotipų. Kai atsisakysime stereotipų, pamatysime, kad pasaulis yra platesnis nei juoda ir balta. Tada ir knygos atrodys tinkamos ne vienai žmonių grupei.
Be to, tėvai turėtų ir patys skaityti knygas, taip pat prie jų pratinti vaikus – nesvarbu, ar tai berniukai, ar mergaitės. Savo pavyzdžiu vaikus užkrėsti lengviausia.
– Kokių knygų, kokiomis temomis pasigendate?
– Lietuvoje man labai trūksta mokslinės fantastikos knygų. Šis žanras mūsų šalyje nėra toks populiarus, tad knygynuose fantastikos skyriai yra skurdoki.
– Ko palinkėtumėte visiems knygų apžvalgininkams?
– Kuo mažiau išankstinio nusistatymo. Tuomet ir žvilgsnis bus objektyvesnis.
