Jūratė yra Ramutės dukra, o šiam šeiminiam ir kūrybiniam tandemui bendradarbiaujant randasi knygos. Tokios, kuriose įrašyti eilėraščiai vėliau suskamba ir vaikų, ir suaugusiųjų lūpose. O atmintyje likusios eilėraščių eilutės ar posmeliai kartkartėmis atgyja.
„Maži pelėdžiukai, / Pluksnelės jų raibos… / Maži pelėdžiukai / Pabudo ir raivos.“ Tokiomis eilutėmis skaitytojus pasitinka naujausioje R.Skučaitės poezijos rinktinėje „Pelėda žino!“ (leidykla „Nieko rimto“) esantis eilėraštis.
Kai Ramutės ir Jūratės paklausiau, kas jos labiau yra – pelėdos ar vyturiai, jos abi tik pagūžčiojo pečiais ir atsakė, kad ir tokios, ir tokios! O kodėl – nežinia. Nes kur čia viską žinosi. Galbūt tik pelėda viską žino?
Ramutė sakė, kad jeigu norėčiau sužinoti, ką žino pelėda ir ko nežinome mes, visi atsakymai yra knygoje „Pelėda žino!“. Ir dar pridūrė, kad to nenuginčysiu niekaip.
Aš ir nepuoliau ginčytis, nes kai pavasaris už lango (bent jau kalendorinis), tai ginčytis nesinori, tik džiūgauti. O kas labiausiai džiugina Ramutę ir Jūratę šį pavasarį?
– Kas gi džiugins, jei ne pats pavasaris!
Knygų kūrėjos lakoniškos. Gal dėl to, jog viską, ką nori pasakyti, jau sudėjo į eilėraščius, į knygas?
– Ramute ir Jūrate, kai buvote vaikai, ar mėgote skaityti? Kaip pamėgote knygas ir skaitymą?
Ramutė: Aš mėgau labai – taip labai, kad ligi šiol atsimenu bemaž visas kada nors skaitytas knygas… Iki šiol gailiuosi, kad teturiu jų tik keletą. Už Jūratę galiu pasakyti: mėgo skaityti ir skaitė. Manau, kad neišsigins!
Jūratė: Tikrai ne.
Ramutė: Bijom, kad niekas nežino, kaip ima ir pamilsta…
Užtat aš žinau, kodėl tokia mylima yra poetės kūryba. Dėl tikrumo, skaidrumo, jautrumo, nuoširdumo, dėl kuriamos vaikų ir suaugusiųjų pasaulio vienybės (už tai poetė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija). Ramutė yra dėkinga visiems, kas ją apdovanojo. Tiki, kad tai buvo padaryta nuoširdžiai… (Kaip ir minėjau anksčiau – nuoširdumas yra neatsiejama poetės gyvenimo ir kūrybos dalis.)
Iš kur kūrėjos semiasi įkvėpimo? Jos sako, kad „nėra tokio šulinio, upės ar ežero… Nereikia ir semtis: kartais užtenka pro lapus švystelėjusio spindulio, ant rankos nupuolusios snaigės… O gal eilėraščio eilutės.“
Nuo eilėraščių niekur nepabėgsime ir nepasislėpsime. O aš ir nebandau, nes jie man labai patinka!
– Jūrate, kiek mamos parašytų eilėraščių mokate atmintinai? Kuris jums patinka labiausiai?
– Nežinau. Tik žinau, kad esant skirtingoms aplinkybėms, staiga ima ir išplaukia mintyse posmas ar eilutė. Daug jų – ir įvairių.
– Ramute ir Jūrate, esate mamos ir dukros kūrybinis tandemas. Ar lengvai pavyksta sutarti kuriant?
Ramutė: Paprastai mąstom panašiai. Tesiskiria tik kūrybos išraiška.
Po šio atsakymo aš nedrįsau daugiau kamantinėti kūrėjų. Norėjosi jas tausoti, kad liktų kuo daugiau jėgų kurti. Bet vis dėlto nesusilaikiau ir uždaviau paskutinį klausimą, po kurio tik tyliai atsisveikinome.
– Ramute ir Jūrate, kokį vieną patarimą duotumėte vaikams? Ko jiems palinkėtumėte?
– Skaityti ir skaityti. Nesiliauti skaičius. Visą gyvenimą.
