Avatarų antplūdis. Žvilgsnis į Ričardo Gavelio romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“

Ričardo Gavelio skaitytojams pristatinėti, matyt, nereikia, jis – vienas kertinių lietuvių prozos rašytojų, kurio kūriniai turi savo skaitytojų ratą. Kalbant apie šį autorių pirmiausiai į galvą ateina „Jauno žmogaus memuarai“ ir, be abejonės, „Vilniaus pokeris“, tačiau verta pasklaidyti ir kitus R. Gavelio kūrinius, bent jau tam, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie tai, kokia yra šio, kone, legenda tapusio rašytojo kūrybinė trajektorija.

  R.Gavelio romanas „Paskutinioji Žemės žmonių karta“nukelia į pirmuosius nepriklausomybės metus, jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. <br> P.Lileikio nuotr.
  R.Gavelio romanas „Paskutinioji Žemės žmonių karta“nukelia į pirmuosius nepriklausomybės metus, jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. <br> P.Lileikio nuotr.
 Knygos viršelis/<br> Leidėjų nuotr.
 Knygos viršelis/<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Dovilė Kuzminskaitė

May 2, 2019, 12:49 PM, atnaujinta May 2, 2019, 1:12 PM

Romanas „Paskutinioji žemės žmonių karta“, parašytas 1993 – 1994 m., yra įdomiausias savo struktūra: būtent ji suteikia savitumo kūriniui, kuris galėtų pasirodyti kiek nuspėjamas temų ir idėjų atžvilgiu. Romaną sudaro septyni skyriai, kiekvienas jų skirtas vienam avatarui.

Tiesa, reiktų prisiminti, kad čia kalbame apie induistinę avataro sampratą – į žemę tvarkos atstatyti nužengusius dievus. Būtent tokie yra R. Gavelio kuriami personažai – tai galios ir noro keisti pasaulį apsėsti individai: AIDS sergantis dailininkas Saulis Kepenis, pogrindines misijas vykdanti amerikietė Rita, Tomas Kelertas, kompiuterių genijus, nusiteikęs „išjungti“ pasaulį, perversiškasis „ganytojas“ kunigas Stanislovas Garmus, lytį pasikeitęs Robertas, nimfomanė seimo narė Gražina.

Nepaisant išorinių skirtumų, šių personažų gyvenimai romane vejasi į vieną pasakojimo giją, R. Gavelis sumaniai mezga jų tarpusavio ryšius išlaikydamas natūralumą. Ypač meistriška pirmųjų dviejų skyrių jungtis, kuomet pirmojo pabaigoje Saulius Kepenis krinta į lovą, o antrajame skyriuje perimama tiksliai ta pati situacija, bet bunda jau kitas avataras, tokiu būdu kuriama kone savita persikūnijimo ir misticizmo linija, kuri bus plėtojama visame kūrinyje.

Dar vienas struktūros atžvilgiu įdomus aspektas – „inkliuzai“ kursyvu, citavimas iš kitų to paties romano skyrių. Šie intarpai galėtų pasirodyti svetimi tam, kas tuo metu aprašoma, tačiau tokiu būdu sukuriamas vientisumo įspūdis. Taigi, avatarų tarpusavio sąsaja stiprinama ne tik pačios istorijos vyksmo metu, kai jie susitinka ir sąveikauja vienas su kitu, bet ir struktūriškai: R. Gavelis ypač dėmesingas romano sandaros sodrumui, jį domina postmodernūs žaidimai.

Kalbant apie personažus nereiktų pamiršti ir R. Gavelio romanų dominantės – Vilniaus. Jis pasirodo ir čia, chameleoniškas, vaiduokliškas, keisdamas pavidalus persekioja personažus, atsikartoja kituose miestuose.

Šiame kūrinyje, kaip ir reikia tikėtis, gausu gaveliškų romantizuotų frazių: „Vilnius ramiai seka tau iš paskos“ (p. 21), „Vilnius – gūdus ir dieviškas miestas. Jis masino ir traukė stipriau už visas žemiškas moteris, jame glūdėjo slaptas geidulys“ (p. 153), „Jį užkrėtė pati Lietuva, dvesiantis Vilniaus miestas. Perpuvęs, sklidinas nuodingų syvų, pamišęs Vilniaus miestas“ (p. 20).

Taigi, šiuo požiūriu skaitytojas neliks nustebintas: R. Gavelio Vilnius ir toliau veikia pasakojimą taip pat, o kartais dar daugiau, nei personažai. Tokia vietos autonomija perša mintį apie, vėlgi, mistinę, žmogaus ir erdvės samplaiką, jų gebėjimą vienas kitą atspindėti ir paveikti.

Visi „Paskutiniosios žmonių kartos“ avatarai verda meilės ir neapykantos kupiname pasaulyje: jų veiksmai dažnai niršūs, destruktyvūs, tačiau kyla iš kiekvieno savaip suprantamos meilės pasauliui, išskyrus gal tik Tomą Kelertą, kurio troškimas viską sunaikinti grynai destruktyvus.

Skaitant šią knygą akivaizdu, kad R. Gavelis siekė, visų pirma, sukurti tam tikrą gaivališkumo, dinamikos įspūdį – tokią mintį grindžia ne tik jau aptarta romano struktūra, implikuojantį nuolatinį kitimą, bet ir vidinė personažo logika – visi R. Gavelio avatarai ypatingi, jiems būdingas gyvybingumas, dažnai pasireiškiantis per labai atvirai aprašomas sekso scenas.

Veikiausiai būtų galima manyti, kad erotinė patirtis čia taip pat turi simbolinę reikšmę – perversiškos sekso scenos tiesiogiai susijusios su personažų vitalizmu, jų noru tiesiogiai, kūniškai veikti pasaulį.

Be mistinio – emocinio lygmens, „Paskutinioji žemės žmonių karta“ turi ir stiprų politinį aspektą – jei Vilnius čia yra labiau veikėjas nei vieta, tai tikroji scena, kur vystosi šio romano veiksmas, jo „dekoracijos“ būtų atkurtos nepriklausomos Lietuvos padėtis.

Minima siautėjanti mafija, per tam tikras nuorodas atpažįstami realūs to meto politiniame gyvenime dalyvavę asmenys, atskleidžiami pagrindiniai būgštavimai (štai Garma baiminasi, kad laisvi žmonės atsivėrus sienoms išsilakstys ir nebeliks pasyvių kankinių, kuriuos ganytojai galėtų valdyti kaip tinkami).

R. Gavelis, kaip visada kandus, jam svarbu dirginti skaitytoją, žaisti su jo vertybių sistema. Atvirai pašiepiamas primygtinis patriotizmas ir lietuvių noras kaip galima greičiau tapti lygiaverčiais europiečiais (o geriausia – dar ir visus pralenkti): „lietuviams taip smagu gyventi todėl, kad jie perdėm tariami: tariami europiečiai, gyvenantys tariamam Europos centre, susikūrę tariamą valstybę su tariama ateitim“ (p. 251).

Baisu net pagalvoti, kas būtų laukę R. Gavelio, jei šį kritišką ir kandų romaną būtų išleidęs dabartiniame politinio korektiškumo amžiuje, kai menas kemšamas į tautinio kostiumo kišenę.

R. Gavelio romane pinasi ne tik veikėjų gyvenimai, tačiau ir kultūrinės – intertekstinės referencijos. Gausu aliuzijų į muziką ir literatūrą, dailę (čia ir The Beatles daina „Lovely Rita“, ir rašytojai J. C. Onetti ar J. Joyce, dailininkas El Bosco).

Menas tampa viena romano tematinių ašių. Estetinė patirtis vaizduojama kaip priešprieša kasdienybei, aiškiai juntamas romantizuotas menininko ar su menu susijusio, jį „vartojančio“ subjekto priešinimas trivialiam „paprastam“ pasauliui: „poezija Jiems labiausiai užkliūva: ji moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių“ (p. 228).

Be to, intertekstinės referencijos veikia ir kaip papildomas reikšmių sluoksnis, ir kaip impulsas skaitytojui – jis netiesiogiai raginamas domėtis, atrasti R. Gaveliui svarbius kūrinius.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ nenustebins originaliu stiliumi ar tematika – R. Gavelis ir toliau dirba su jau žinomomis temomis, žymiai nekinta ir jo pasakojimo tonas.

Rašytojas-genijus kalba apie individus-genijus ir konfliktišką jų ryšį su pasauliu, o pasakojimą lydi šiek tiek kunderiškos pseudo filosofinės abstrakcijos, nežinia, ar atviras šios romano seksualumas sukels tokį šokiruojantį efektą 2019-aisiais, kaip galbūt galėjo tai padaryti prieš gerus penkiolika metų.

Patraukia romano struktūra ir tai, kaip 1993 – 1994 metų aktualijos pasiveja šiandieną. Atrodo, kad R. Gavelio avatarai ir toliau leidžiasi į „žmogučių“ ir „seneliukų“ apsėstą Lietuvą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.