Knygos vertėjos Kristinos Rickevičiūtės teigimu, klasikinės vokiečių filosofijos raidoje J.G.Fichte išsiskiria kovinga dvasia, kritikos patosu, aistringu žmogaus vertės teigimu. Tai sutapo su to meto romantizmo dvasia Vokietijoje ir atitiko audringą paties J.G.Fichte's temperamentą. Todėl jo kūryboje ryškiai atsiskleidžia vokiečių filosofijai būdingas pažinimo subjekto aktyvumas, kurį lėmė tuometinės socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos Vakarų Europoje.
Vokiečių filosofas gyveno Didžiosios prancūzų revoliucijos metu ir buvo tos revoliucijos, jos idealų šalininkas. Bet Vokietija buvo palyginti dar labai atsilikusi feodalinė šalis, ir silpna jos buržuazija revoliucijos keliu išsivaduoti iš feodalizmo negalėjo. Pasak vertėjos, ji ėjo kitu keliu: ieškojo tokių idealų, kurių įgyvendinimas nereikalautų laužyti senosios tvarkos. Reikšmingiausias vokiečių filosofijos laimėjimas – dialektika – buvo taikomas tik proto lavinimui, o sprendžiant tuo metu aktualią laisvės problemą, pasitenkinta teoriniais samprotavimais.
Iš filosofų J.G.Fichte, anot vertėjos, atrodo, buvo kovingiausias, mažiausiai linkęs į kompromisus, bet ir jis tikėjo, kad viešpataujančią nelygybę, priespaudą, sugedusius papročius ir kitas blogybes bus galima įveikti vien auklėjimu, proto lavinimu. Kovai su tomis blogybėmis jis ir paskyrė visą savo gyvenimą, mėgindamas suderinti savyje dvi prieštaringas savybes – meilę abstrakčiai filosofijai ir aistrą praktinei veiklai. Jo ginklas buvo žodis, skirtas žmogaus laisvei, savarankiškumui ginti.
Dalijamės leidyklos „Vaga“ išleistos J.G.Fichte's knygos „Žmogaus paskirtis“ ištrauka.
* * *
Jei susidurčiau su kentėjimu, skausmu ar liga, negalėčiau jų nejusti, nes tai mano prigimties reiškiniai, o aš čia esu ir lieku gamta; bet jie neturi manęs liūdinti. Jie paliečia taip pat tik gamtą, su kuria esu paslaptingai susijęs, o ne mane patį, ne virš visos gamtos iškilusią būtybę. Tikroji bet kokio skausmo ir bet kokio jautrumo skausmui baigtis yra mirtis; o iš viso to, ką natūralus žmogus yra įpratęs laikyti blogiu, mirtis man yra mažiausias blogis. Sau aš apskritai nemirsiu, mirsiu tik kitiems, pasiliekantiems, iš kurių bendrijos būsiu išplėštas. Man pačiam mirties valanda – tai gimimo naujam, puikesniam gyvenimui valanda.
Po to, kai mano širdis tapo neprieinama bet kokiam žemiškam geismui, kai manęs iš tikrųjų nebejaudina visa, kas laikina, visata prieš mano akis iškyla skaidresniu pavidalu. Išnyko negyva apsunkinanti masė, tik užpildžiusi erdvę, o vietoj jos teka, banguoja ir šniokščia amžinojo gyvenimo, jėgos ir veiksmo srovė – pirminio gyvenimo, Tavo gyvenimo, Begaline, nes kiekvienas gyvenimas yra Tavo gyvenimas, ir tik religinga akis įsiskverbia į tikrojo grožio viešpatiją.
Esu tau giminingas, ir visa, ką matau aplink save, yra man gimininga, viskas yra gyva ir sudvasinta ir šviesiomis dvasios akimis žvelgia į mane ir dvasios garsais kalba mano širdžiai. Suskaldytas ir padalytas į įvairiausias dalis, visose formose už savęs matau patį save ir spinduliuoju sau iš jų, kaip pati sau spindi rytmečio saulė, įvairiai atspindima tūkstančių rasos lašelių.
Gyvenimo tėkmė neišmatuojamuoje gamtoje
Tavo gyvenimas, kaip jį gali suprasti baigtinė būtybė, yra tiesiog pats save formuojantis ir pats save išreiškiantis norėjimas; tas gyvenimas – įvairiausiai jusliškai pasireiškiantis mirtingojo akyse – per mane teka į visą neišmatuojamą gamtą. Čia kaip pati save kurianti ir formuojanti materija jis teka mano gyslomis ir mano raumenimis ir už manęs išreiškia savo pilnatvę medžiu, augalu, žole. Viena viską susiejančia srove, lašas prie lašo, teka formuojantis gyvenimas visuose pavidaluose ir visur, kur mano akis įstengia jį sekti, ir žiūri į mane – iš kiekvieno visatos taško vis kitaip, – kaip ta pati jėga, kuri paslaptingoje tamsoje formuoja mano kūną. Ten jis laisvai banguoja, šokinėja ir šoka, kaip pats save formuojantis judėjimas gyvulyje, ir kiekviename naujame kūne reiškiasi kaip kitas savarankiškas sau egzistuojantis pasaulis; tai ta pati jėga, kuri man nematomai nerimsta ir juda mano kūno dalyse. Viskas, kas juda, seka tuo visuotiniu potraukiu, tuo vieninteliu bet kokio judėjimo principu, kuris paskleidžia harmoningą sukrėtimą nuo vieno visatos galo iki kito; gyvulys seka juo, nebūdamas laisvas, aš, iš kurio regimajame pasaulyje kyla judėjimas, nepagrįstas manyje, seku juo laisvai.
Bet grynas ir šventas ir tavo esmei toks artimas, koks tik kas nors gali jai toks būti mirtingojo akyse, plaukia tas tavo gyvenimas, kaip ryšys, sujungiantis vienas dvasias su kitomis, kaip vieningo proto pasaulio oras ir eteris, neįsivaizduojamas ir nesuprantamas, o vis dėlto akivaizdžiai egzistuojantis prieš dvasios akis. Tame šviesos sraute mintis, nesulaikoma ir likdama vis ta pati, plevena nuo sielos prie sielos ir iš giminingos krūtinės sugrįžta grynesnė ir skaidresnė. Per tą paslaptį individas atranda pats save, suprasdamas ir mylėdamas save tik kitame; ir kiekviena dvasia atsiranda tik atsiskirdama nuo kitų dvasių, ir nėra atskiro žmogaus, o yra tik žmonija, nėra atskiro žmogaus mąstymo, meilės ar neapykantos, o yra tik vienas mąstymas, viena meilė ir viena neapykanta viena kitoje ir viena per kitą. Per tą paslaptį dvasių giminystė nematomame pasaulyje srovena toliau į jų kūnišką prigimtį ir reiškiasi dviem lytimis, kurios, kaip gamtinės būtybės, būtinai turi viena kitą mylėti, net jei bet koks dvasinis ryšys tarp jų būtų nutrūkęs; ji įsilieja į tėvų ir vaikų, brolių ir seserų švelnumą, tarsi jų sielos, kaip ir kūnai, būtų atsiradę iš vieno kraujo ir būtų to paties kamieno šakos ir žiedai; toliau siauresniais ar platesniais ratais ji apima visą juntantį pasaulį. Netgi jų neapykantos pagrindą sudaro meilės troškimas, ir kiekviena nesantaika kyla dėl nepatenkintos draugystės.
Amžinas gyvenimas, siekiantis vis didesnio tobulumo
Tą amžiną gyvenimą ir judėjimą visose juslinės ir dvasinės prigimties gyslose mano akys įžvelgia per tai, kas kitiems atrodo negyva masė; jos mato, kaip tas gyvenimas nuolat kyla ir auga, ir ryškėja vis labiau sudvasinta savo išraiška. Visata man jau nėra pats į save sugrįžtantis ratas, nuolat pasikartojantis žaidimas, pabaisa, suryjanti pati save, kad vėl pagimdytų tokią, kokia jau buvo; mano akyse ji sudvasinta ir turi dvasios ženklą: tiesia linija, nusitęsiančia į begalybę, nuolat eiti į priekį, siekiant vis didesnio tobulumo.
Saulė pakyla ir nusileidžia, ir žvaigždės pasislepia ir vėl pasirodo, ir visos sferos šoka ratu savo šokį; bet jos niekada nesugrįžta tokios, kokios išnyko; švytinčiuose gyvenimo šaltiniuose yra pats gyvenimas bei vystymasis. Kiekviena valanda, jų atnešta, kiekvienas rytas ir kiekvienas vakaras nusileidžia ant pasaulio, atnešdamas naują suklestėjimą; naujas gyvenimas ir nauja meilė trykšta iš sferų, kaip rasos lašai iš debesų, ir apglėbia gamtą, kaip vėsi naktis – žemę.
Mirtis ir gimimas kaip gyvenimo kova su pačiu savimi
Mirtis gamtoje visada yra gimimas, ir būtent per mirtį išryškėja gyvenimo pakilimas. Gamtoje nėra jokio marinančio prado, nes visa gamta yra tik gyvenimas; marina ne mirtis, bet gyvybingesnis gyvenimas, kuris užsimezga ir plėtojasi, pasislėpęs už senojo. Mirtis ir gimimas yra tik gyvenimo kova su pačiu savimi, siekiant atsiskleisti kaskart vis skaidriau ir artimiau sau. Ir argi mano mirtis galėtų būti kas nors kita, nes aš apskritai esu ne vien gyvenimo pasireiškimas ir atspindys, bet nešioju savyje pirminį, vienintelį tikrą ir esminį gyvenimą? Visai neįmanoma, kad gamta turėtų sunaikinti gyvenimą, kuris yra kilęs ne iš jos, nes ne aš gyvenu gamtai, bet ji gyvena tiktai man.
Tačiau gamta negali sunaikinti netgi mano natūralaus gyvenimo, netgi to nematomo vidinio gyvenimo pavaizdavimo baigtinės būtybės akyse, nes tada ji turėtų įstengti sunaikinti pati save; ji egzistuoja tik man ir dėl manęs ir neegzistuoja, jei nėra manęs. Kaip tik todėl, kad ji mane numarina, ji turi vėl iš naujo mane atgaivinti.
Mano dabartinis gyvenimas gali išnykti tik mano aukštesnio gyvenimo, kuris plėtojasi gamtoje, akivaizdoje; ir tai, ką mirtingasis vadina mirtimi, yra akivaizdus naujo atgimimo reiškinys. Jei žemėje nemirtų nė viena protinga būtybė, kartą išvydusi čia dienos šviesą, nebūtų pagrindo kantriai laukti nei naujo dangaus, nei naujos žemės; vienintelis galimas tos prigimties tikslas – atskleisti protą ir jį išsaugoti – būtų pasiektas jau čia, žemėje, ir jos ratas būtų uždarytas. Bet tuo aktu, kuriuo ji nužudo laisvą, savarankišką būtybę, ji iškilmingai, akivaizdžiai kiekvienam protui iškyla virš to akto ir visos jo srities; mirties reiškinys – tai laiptai, kuriais mano dvasios akys kyla prie naujo gyvenimo – mano paties ir gamtos man.
J.G.Fichtė „Žmogaus paskirtis“, vertė Kristina Rickevičiūtė, leidykla VAGA, 2019
