Trumpai E.von Mansteiną galima apibūdinti šiais garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H.B.Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“
Tačiau šis įvertinimas labai santūrus. Iš tiesų E.von Mansteinas buvo tiesiog neprilygstamas karvedys Antrajame pasauliniame kare, be to, pasaulinę šlovę pelniusios atsiminimų knygos „Prarastos pergalės“ autorius.
Per Rusijos kampaniją E.von Mansteinas užkariavo Krymą ir paėmė Sevastopolio tvirtovę. Po Stalingrado tragedijos, sumaniai vadovaudamas armijų grupei „Pietūs“ kautynėse prie Doneco ir Charkovo, jis įstengė sužlugdyti didžiulį kiekybinį pranašumą turinčių sovietų mėginimus atkirsti visą vokiečių kariuomenės pietinį sparną ir dar kartą perimti iniciatyvą.
Kai Rytų fronte vykstantis Vermachto paskutinis didelis puolimas – operacija „Zitadelle“ – dėl kituose frontuose susiklosčiusios situacijos buvo nutrauktas, E.von Mansteinui teko ypač sunki užduotis vadovauti kariuomenei gynybos mūšiuose su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis.
Nors Adolfo Hitlerio dėl politinių ir ekonominių priežasčių duodami kariniu požiūriu neracionalūs įsakymai labai ribojo E.von Mansteino veiksmus, jis, atlaikydamas nuolatinį priešo spaudimą, vis tiek įstengė išsaugoti savo armijų grupę „Pietūs“ ir per Ukrainą atsitraukti už Dniepro.
Kai vokiečių 1-ajai tankų armijai kilo pavojus būti apsuptai, E.von Mansteinui pavyko sukurti drąsų planą, kuriuo remdamasi ši armija tiesiog nušlavė kelią pastojusias sovietų armijas.
Knygoje pateikiamas gyvas ir įsimenantis kovų Rytų fronte paveikslas, iš kurio skaitytojas gali susidaryti labai tikrovišką įspūdį apie vokiečių kariuomenės laimėjimus ir netektis, apie karių narsą bei pasiaukojimą.
