Dabar čia veikia nedidelis jaukus muziejus, kuriame jau devinti metai iš eilės vyko Zikarinės. Kas tai per renginys? Kalbinau dailininką ir poetą Gvidą Lataką bei šių metų ZIKARINIŲ laureatą poetą ir vaistininką Tadą Žvirinskį.
– Gvidai, jūs esate vienas Zikarinių iniciatorių. Papasakokite plačiau, kaip gimė šis sumanymas?
– Zikarinių pradžia derėtų laikyti 2010-uosius metus, nors tada neplanavome, kad tai bus tęstinis renginys. Tų metų „Poezijos pavasario“ metu su bičiuliais Artūru Šilansku ir Danieliumi Milašausku susibūrėme aptarti lietuviškos haiku antologijos „Vėjo namai“. Taip jau susiklostė, kad mūsų susitikimo vieta tapo J.Zikaro memorialinis muziejus-namai. Į šį aptarimą pasikvietėme Kauno poetų ir menininkų – prijaučiančių mūsų idėjoms žmonių. Renginys pavyko. Visiems patiko gan neformalus pasisėdėjimas su eilėraščiais J. Zikaro namų terasoje, tad nutarėme susirinkti ir kitais metais.
Taip renginys tapo tradiciniu, greit jam prigijo Zikarinių pavadinimas, nes šviesaus atminimo skulptorius J. Zikaras ir pats mėgęs literatūrines bei muzikines popietes savo sodelyje. Be oficialiosios dalies skaitymų ilgainiui susiklostė tradicija savo kūryba pasidalinti visiems norintiems. Tokia savotiška „laisvojo mikrofono“ atmaina Pelėdų kalne. Manau, kad tai nemažai prisidėjo prie mūsų renginio populiarinimo. Idėją palaikė ir metai iš metų dalyvaujantys poetai, kaip antai: Ona Jautakė, Petras Gintalas, Vladas Vaitkevičius, Perpetua Dumšienė ir kiti. Penktosioms ZIKARINĖMS artėjant sugalvojome įsteigti prizą – medalį už išleistą įsimintiną poezijos knygą ir kitus pastebimus darbus poezijos baruose. Laureatą arba laureatę nutarėm nominuoti Zikaro „Vytim“.
Profesorius Petras Gintalas – žymus medalių kūrėjas – ir jūsų kuklus tarnas ėmėmės darbo, kuriant medalius-prizus. Zikaro vyčiais tapo šie poetai: 2014 m. – Danielius Milašauskas, 2015 m. – Ona Jautakė, 2016 m. – Gvidas Latakas, 2017 m. – Petras Gintalas, 2018 m. – Robertas Keturakis, na o šiemet – Tadas Žvirinskis už poezijos knygą „Sunki knyga“ bei aktyvią literatūrinę veiklą, populiarinant soneto žanrą.
– Tadai, sveikinu jus, tapus šio nepaprasto renginio laureatu. Kokios mintys apima, laikant įspūdingą bronzinį medalį?
– Dėkoju! Man – kaip savotiškam poetinio lauko neformalui – šis prizas yra labai brangus. Esu maloniai nustebintas ir labai dėkingas Kauno inteligentijai. Šie metai tikrai įsimintini. Zikarinėse Gvido Latako kvietimu dalyvavau trečią kartą ir štai – šiemet tapau Zikaro vytimi. Pažvelkite, koks nuostabus medalis: kiek į jį įdėta darbo ir meilės! Čia juk visas mano – kaip vaistininko ir poeto – gyvenimas atspindėtas. O be to – koks sunkus! Ne veltui už „Sunkią knygą“ gautas.
– Išties įspūdingas prizas. Gvidai, pasakykite, prašau, kodėl šiemet medalis toks ypatingas? Juk paprastai jūs įteikiate stilizuoto Vyties medalį.
– Gerai pastebėjote. Šiemet medalis – kiek kitoks, nes ir Tadas – kiek kitoks: jam per patį „Poezijos pavasario“ įkarštį sukako penkiasdešimt metų. Norėjome, kad šis prizas tuopat būtų ir dovana jubiliatui.
