Na, gal ne visai saulutė, labiau lemputė. Bet tikrai ne Iljičiaus, kuris neturėjo stabdžių. Toji geltona lemputė su šauktuku viduryje reiškė, kad nors mano automobilis ir neprarado stabdžių, perdegė vienas iš trijų galinių šviestuvų, kitiems eismo dalyviams pranešančių, jog jis turi stabdžius.
Kitaip tariant, aš su savo automobiliu staiga iškritau iš bendro eismo konteksto – nuo šiol koks nors platesniu periferiniu regėjimu nepasižymintis vairuotojas gali pamanyti, kad aš, kaip ir Iljičius, neturiu stabdžių, ir pulti bučiuoti į subinę.
Psichologai teigia, kad kai žmogui ima čiuožti stogas ir jis pradeda paniškai bijoti netekti darbo, pajamų, komforto, į jo akiratį netgi minioje ima brautis tie, kurie anksčiau likdavo už regos lauko – visokie pamišėliai, valkatos, klipatos, gyvieji lavonai, zombiai ir ateiviai. Potencialios jo ateities projekcijos.
Kai tik automobilio prietaisų skydelyje įsižiebė toji lemputė, aš praregėjau ir ėmiau matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavau arba tiesiog nekreipdavau dėmesio. Pasirodė, kad miesto gatvėse tokių pat iškrypėlių iš eismo konteksto – ne 10 ir ne 20.
Net truputį džiūgtelėjau, kad mūsų – kitokių, išskirtinių, nepritapėlių, nebijančių rizikos ir bučinio į užpakalį – susidarytų gera masonų ložė, galinti prastumti Eismo taisyklių pakeitimą, leidžiantį vairuoti automobilį su viena apakusia stabdžių akimi.
Jų, tų ložės narių, būtų tikrai daugiau negu tų, kurie įsigijo 15 eurų kainavusį bilietą į naują literatūros festivalį „Open Books“, Nacionalinėje dailės galerijoje vyktelėjusį praėjusį šeštadienį.
Tiek prieš, tiek per, tiek po šio festivalio daugelis neatsispyrė pagundai jį palyginti su kitais dviem literatūros renginiais – isteriškąja Vilniaus knygų muge ir intymiaisiais „Vilniaus lapais“.
Bet panašu, kad „Open Books“ ne tik siekė iškristi, bet ir iškrito iš konteksto tiek, kad jį pastebėjo kone vien tik patys rengėjai ir dalyviai. Kitaip tariant, jeigu „Open Books“ būtų automobilis, jo prietaisų skydelyje degtų tikrai ne viena geltona, o gal netgi raudona lemputė.
Smagu ir pagirtina, kad „Open Books“ surengtas už privačias lėšas, bent kol kas nesikėsinant į Kultūros tarybos, vadinasi, į mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenę. Tačiau panašu, kad tai įžiebė ir lemputę „Kas moka, tas užsako muziką“.
Akivaizdu, kad pritrūko rengėjų autoironijos savo visažinystės atžvilgiu ir paprasčiausios drąsos kreiptis patarimų į aktyviausius literatūros eismo dalyvius, kitus panašių festivalių rengėjus. Gal tuomet ir „Open Books“ idėja nebūtų tokia išplaukusi, plati kaip lietuvių literatūros greitkelis, keliaprasmiška lyg derybose dalyvaujančio verslininko kalbėjimas užuominomis?
Viena vertus, festivalis siekė išskirti iš kelių pastarųjų metų literatūros srauto, jų manymu, geriausias knygas ir jų autorius suburti po vienu stogu. Tai daugiau ar mažiau pavyko – asmeniniuose stenduose sėdėjo apie 50 rašytojų, tiesa, vieni su mezginiais, kiti su piešiniais, treti su draugais.
Antra vertus, buvo užsimota išgydyti lietuvių introvertiškumą skatinant juos išlįsti iš feisbukų ir įsitraukti į gyvą bendravimą su rašytojais. Tai visiškai nepavyko, nes laikais, kai daugiau žmonių nori būti rašytojais nei skaitytojais, originalesnės būtų priešingos idėjos – suteikti lankytojams galimybę pasijusti rašytojais arba priversti rašytojus minioje aktyviai ieškoti savo skaitytojų.
Trečia vertus, rengėjai už komforto (pasyvaus lindėjimo feisbuke, sėdėjimo diskusijoje, varnų šaudymo) ir prigimties (nedrąsos pirmam užmegzti pokalbį, baimės apsijuokti, siaubo pasakyti savo nuomonę blaiviam) atsisakymą introvertiškiesiems lietuviams pasiūlė susimokėti. Ir ne taip jau pigiai. Drąsu, ar ne?
Tad panašu, jog ne tik man teks važiuoti į servisą, kad grįžčiau į kontekstą.
