Anuomet vietoj telefono visados nešiojaus butelį. Su geru buteliu galėjai lengvai prisijungti prie bet kokio socialinio tinklo bet kurioj vietoj. Su prastesniu – prie siauresnio pakrūmėj.
Aišku, su buteliu – panašiai kaip nūnai su telefonu – galėjai ir vienas žaisti. Bet kam gi! Turėdamas priemonę, lengvai prisijungdavai net prie visai nepažįstamo žmogaus. Vidury nakties!
Iš tiesų, tinklai geriausiai veikė būtent nakties metu. Su telefonais gal irgi šitaip... Bet prie butelio sukosi geri žmonės, o telefoniniai sukčiai vis turi blogų ketinimų.
Buteliui išsikrovus, bėgdavai pas draugą ar kaimyną. Jei rasdavai prisijungusius – valio! Bemat prijungs ir tave.
Deja, tamsumas ne visados lengva prašalinti...
Šiandien, kai kiekvienas murzius turi telefoną, sunku įsivaizduoti, kad butelį – anuomet tokią svarbią ryšio priemonę! – su savimi nešiojosi ne visi vyrai. Net namie ne kiekvienas turėjo. O jei ir turėjo... Galėjo nebūti prieigos – galėjo ten būt įsimetęs virusas žmonos pavidalu.
Kaip jautėmės, nepatyrę supras, jei išbandys situaciją: dviese be telefono...
Todėl nepritariu paistalams apie žinučių žalą. Atseit jaunimas visai pamirš rišlią kalbą.
Anuomet, nepaleisdami iš rankų butelio, mes irgi prarasdavom gebėjimą rišliai kalbėti. Ir ką? Sukėlėm dainuojančią revoliuciją, sugriovėm Sovietų sąjungą, atvėrėm kelius ateities kartoms. Ir taip nutiko todėl, kad mūsų nerišlias mintis budrioms priešų ausims sunkiai sekės pagaut. O ką pagavo – nesuprato.
Jei būtume sklandžiai kalbėję – ir šiandien vergautume rusui.
Nūnai mūsų žygius bandoma menkinti, bendravimą su buteliu – sunkinti. Kur pagarba tradicijoms?
Kita vertus, tai reiškia: istorijos pamokas kai kas įsiminė.
Deja, ne mūsiškiai.
