Šioje srityje nuveikusi nemažai, pasauline žvaigžde ji tapo ne dėl anksčiau išleistų knygų apie Afrikos hienas ar dramblius, o netikėtai pasirodžiusio romano „Ten, kur gieda vėžiai“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai).
Skaičiai kalba patys: parduoti keturi su puse milijono egzempliorių, daugiau nei bet kurios kitos knygos suaugusiesiems per praėjusius metus. Ji 67 savaites – „The New York Times“ bestselerių sąraše, 30 savaičių buvo jo viršūnėje, romano leidybos teises įgijo 41 šalis.
Leidykla „G.P.Putnam’s Sons“, 2018-ųjų vasarą išleidusi D.Owens romaną, kuris originalo kalba vadinasi „Where the Crawdads Sing“ – „Ten, kur gieda vėžiai“, nesitikėjo, kad jautri istorija apie laukinėje Šiaurės Karolinos gamtoje, pelkyne, užaugusią mergaitę Kają taip palies pirmiausia amerikiečius, o paskui paplis ir po pasaulį.
Pirmasis keistai pavadintos knygos tiražas – vos 28 tūkstančiai – tuoj pat sutirpo. Į jokius aiškius žanro rėmus neįspraudžiamas pasakojimas bei savitas rašymo stilius paminint pelkių augalų, gyvūnų rūšis, laukinio pasaulio ir jo dalimi tapusio žmogaus suderėjimą išduoda, jog knygos autorystė priklauso ne nušlifuotai literatūros, o gamtos mokslų profesionalės plunksnai.
Gal užtat ši istorija tokia savita ir tikra, tolima populiariems meilės romanams ar įprastiems detektyvams, nors arčiausiai Kajos pelkės esantį išgalvotą Barkli Kouvo miestelį ir sukrečia mįslinga vietinio gražuoliuko Čeiso Endriuso mirtis, o įtariamąja tampa Pelkių Dukra.
Yra čia ir širdį veriančios vienatvės kančios, romantikos, tikros meilės, aistrų, pažinimo džiaugsmo, sėkmės istorijos elementų, kai mokykloje vos dieną praleidusi mergaitė, įsimylėjusio jaunuolio padedama, išmoksta pažinti raides, tada perskaito viską, ką tik gali pasiekti, tampa nediplomuota biologe, kurios knygos išleidžiamos, o slapyvardžiu pasirašytos eilės pasirodo vietos spaudoje.
Leidykla vos spėjo rengti naujus romano „Ten, kur gieda vėžiai“ leidimus, o dabar tiesiog pensininkė, buvusi zoologė D.Owens, su bendramoksliu kolega ir jau buvusiu vyru Marku ilgai tyrinėjusi Botsvanos ir Zambijos gyvūniją, įprato prie pačiai naujo bestselerio autorės vaidmens – galybė interviu, susitikimų su gerbėjais visose milžiniškose Jungtinėse Valstijose.
Knygos populiarumui įtakos turėjo ne tik tai, kad ją labai palankiai sutiko ir reklamavo platintojai. Prie to prisidėjo Holivudo žvaigždė Reese Witherspoon, pasirinkusi šį romaną savo knygų klubui ir nusprendusi prodiusuoti pagal jį statomą kino filmą. Garsioji aktorė pareklamavo knygą ir socialiniuose tinkluose, kas kūriniui dar pridėjo žinomumo, tad traukinys įsibėgėjo.
Ekspertai JAV stebisi tebekylančia pardavimų kreive. Ji piką dažniausiai pasiekia išsyk pasirodžius knygai, nes leidėjai meta visas jėgas reklamai, o „Vėžių“ pirkimas nuosekliai augo praėjus keliems mėnesiams. Per pusantrų metų nuo pirmojo tiražo – iki daugiau nei keturių su puse milijono egzempliorių. Ir perkamumas vis dar nežada mažėti!
„G.P.Putnam’s Sons“ išleido jau keturiasdešimt tiražų, bet „Vėžių“ poreikis tebėra. Ir, remiantis auditorijos tyrimais, šis romanas patinka įvairiausio socialinio sluoksnio ir skirtingiausių politinių pažiūrų žmonėms – beveik visiems.
Rinkos analitikai tai vadina fenomenu: juk populiariausios knygos iš bestselerių sąrašų iškrinta jau po kelių savaičių. Ši taisyklė galioja tokiems vardams kaip Johnas Grishamas, Margaret Atwood, bet ne D.Owens.
„Niekad nemaniau, kad tikrai galiu parašyti romaną“, – Jungtinių Valstijų žurnalistams prisipažino žavinga žilaplaukė ponia Owens. Ir pridūrė niekada netikėjusi, kad bus taip įdomu bendrauti su skaitytojais, kurie į susitikimus plūsta šimtais, tūkstančiais, ir kad su jais megsis toks šiltas ryšys. Besąlygiška gerbėjų meilė, matyt, yra natūralus grįžtamasis ryšys ir padėka už knygą, kurios idėją Delia galvoje nešiojosi daugiau nei dešimtmetį, o rašydama sudėjo savo, tikro gamtos vaiko, patirtis bei jausmus.
<strong>Afrikos įspūdžiai ir pamokos</strong>
„Tai pasakojimas apie išgyvenimą laukiniame pasaulyje“, – apie knygą kalbėjo D.Owens. Ji pati kone visą gyvenimą stengėsi būti arčiau gamtos ir gyvūnijos nei žmonių.
Augdama Džordžijoje, didžiumą laisvalaikio leido miškuose, per atostogas Šiaurės Karolinoje arba laipiodavo kalnais, arba dviese su mama kanoja plaukiodavo po pelkes.
Gamtos pakerėta, ji universitete studijavo zoologiją, apgynė daktaro disertaciją. 1974-aisiais su vyru Marku Owensu išvyko į Afriką. Kalahario dykumoje Botsvanoje įkūrę mokslo stovyklą, jie iš arti stebėjo liūtus ir hienas, nagrinėjo žvėrių migraciją, elgesio ypatumus.
„Gyventi Afrikoje ir tyrinėti laukinę gamtą buvo nuostabi patirtis. Ten praleidome 23 metus. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet anuo metu su liūtais ir drambliais susidurdavau akis į akį tiesiogine prasme. Pamenu, kelis kartus su Marku išlipdavome iš savo „Land Rover“ stebėti liūtų, būdavo taip karšta, kad žvėrys įsitaisydavo automobilio šešėlyje.
Tarp mūsų ir jų būdavo simbolinis atstumas. Drambliai ateidavo į mūsų stovyklą, bandydavo nurinkti lapus nuo stogų pašiūrių, kuriose gyvenome, ir suėsti.
Reikėdavo atsargiai keliauti iš vieno namuko į kitą, kad netyčia tokio svečio nesutiktum. Jie nebūdavo agresyvūs, bet juk negali žinoti, kada vienas kitą išgąsdinsi ir ką kuris apie tai pagalvos.
Pamaniau, kad tokiomis istorijomis ir patirtimis reikia dalytis, taip atsirado mano mokslinės knygos apie gamtą“, – D.Owens mielai prisimena įspūdžius iš Afrikos, nors ir ne viskas ten buvo tik malonu.
Įsikūrę Zambijoje, Owensai darė daug gero: mokė vietinius įvairių darbų, rūpinosi ištisų kaimų švietimu, sveikatos apsauga, tačiau vienas ten nutikęs įvykis vertinamas kontroversiškai. Markas įsitraukė į rimtą kovą su dramblius žudančiais brakonieriais, jis veikė aktyviai, nors žmonai tai atrodė per daug rizikinga.
Kartą 1995-aisiais jo organizuotas žygis prieš brakonierius baigėsi tragedija – vienas įtariamas dramblių žudikas krito nuo žvėrių gynėjų kulkos.
Nors nei Markas, nei Delia tiesiogiai nedalyvavo, juodu turėjo išvykti iš šalies ir nuo tada ten nebegrįžo. 1996-aisiais įsikūrė Jungtinėse Valstijose, šiauriniame Aidahe esančioje nuosavoje rančoje.
Galiausiai po daugiau nei keturių drauge praleistų dešimtmečių išsiskyrė: Markas išsikraustė į kalnus Šiaurės Karolinoje, Delia liko Aidahe ir toliau begalę laiko leidžia gamtoje. Didžiausia jos aistra – jodinėjimas.
<strong>Pradėjo nuo... pabaigos </strong>
„Aš daug jodinėju žirgais ir dabar negrožinės literatūros rašymas man jau primena jojimą aptvare, nes dokumentikai privalomas tikslumas yra tarsi laisvę varžančios tvoros. Nori aprašomą veikėją paversti plonesniu, smagesniu, bet negali – privalai atspindėti tikrovę, negali leisti sau klaidžioti laike.
Grožinis kūrinys man atrodo lyg jodinėjimas laisvėje. Noriu – pašokam į kalną, noriu – lekiam per pievas ir laukus. Kai pradėjau rašyti romaną, mano vaizduotė tiesiog sužydėjo. Ir labai patiko laisvė kiekvieną personažą paversti tokiu, kokiu noriu. Nuostabu!“ – šypsojosi Delia, malonumą ir laimę fantazuoti atradusi prieš septyniasdešimtmetį.
Beje, nors vaikystėje su mama stovyklaudama raistuose puikiai pažino čionykštę gamtą ir gyvūniją, rašydama knygą ji vėl leidosi tyrinėti pelkėtų vietovių: „Norėjau pasitikrinti, ar gerai atsimenu visas ten augančių medžių rūšis, raistų gyvūniją. Prabėgo daug laiko, bet viską – tą paukščių, žuvų, augalų įvairovę – tebežinojau.“
Debiutinio romano sėkmė apvertė gamtininkės gyvenimą aukštyn kojomis. „Vis dar negaliu ta laime patikėti. Kartais atrodo: kai jau suvoksiu ir patikėsiu tuo, kas įvyko, ši pasaka baigsis.
Rašydama net neįsivaizdavau, kad žmonės taip šiltai sutiks romaną, eis prie manęs dalytis įspūdžiais apie jį su ašaromis akyse“, – tokia žmonių reakcija rašytojai svarbiausia. Ji iki šiol sulaukia daugybės klausimų apie pagrindinę veikėją Kają – mažą mergaitę, paliktą savarankiškai gyventi namelyje pelkėse, išaugusią į pažeidžiamą, bet kartu tvirtą moterį.
„Kai pradėjau kurti personažą, Kaja tarsi perėmė iš manęs plunksną ir ją vedžiojo. Žinojau, kad ši mergaitė turi būti drovi, nes gyveno labai izoliuota.
Kartkartėmis jos kelyje pamėtėdavau po kliūtį, ji su tuo susidorodavo ir taip tapdavo vis stipresnė, savarankiškesnė. Rašydama darsyk suvokiau: kiekvienas savyje turime bent truputį Kajos – visi išties galime padaryti daugiau, nei manome galintys.
Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie Kają – ji sugebėjo susitvarkyti su viskuo, su visomis neįtikėtinos problemomis, išskyrus vienatvę. Tai taip pat tinka mums visiems. Sunkiausia ištverti vienišumą“, – D.Owens tai puikiai atskleidė savo knygoje. Į ją autorė sudėjo ir daug patirties, įgytos stebint gyvūnų elgseną.
Susiję straipsniai
Žvėrys, kad išgyventų, gali padaryti begalę dalykų. Žmonių pasaulyje – panašu. Kartais, norėdami atlaikyti konkurenciją, išlikti negailestingoje kovoje už būvį, jie taip pat pridaro dalykų, kuriais vėliau nebūtinai didžiuojasi. Taip nutiko ir Kajai, kuri, neturėdama kas apgina, pati gynėsi nuo išdavystės skausmo ir Čeiso prievartos.
Galiausiai vaikinas žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Knygos pabaigą rašytoja perrašė kelis kartus. Norėjo, kad ją skaitantieji nustebtų, susimąstytų, ar teisingai viskas susiklostė.
„Tiesą sakant, knygą pradėjau nuo pabaigos, nusikaltimo. Vėliau norėjau papasakoti, kaip mergina auga, prisitaiko prie aplinkybių ir kokį poveikį jos asmenybei padaro atskirtumas. Bet galiausiai supratau, kad tai, nuo ko pradėjau, turiu perkelti į pabaigą. Visi sako, jog mano knyga netelpa į jokio žanro rėmus, bet tai ir gerai!
Juk kai tampi senas ir atrodo, jog knygą rašei visą gyvenimą, ją jau galima vadinti istoriniu romanu. Taip, aš sena, bet tikrai dar ne istorija! – juokėsi D.Owens, kuri, beje, kaip ir jos herojė Kaja, paslapčia rašo poeziją. – Dabar turiu naujos veiklos – gaunu be proto daug dar neišleistų knygų su autorių prašymais įvertinti ir parašyti anotaciją viršelyje.
Keliauju į susitikimus su savo skaitytojais ir vis kartoju, kaip svarbu nepamiršti, kad esame dalis gamtos, kiekvienas turime laukinės prigimties, kurią išlaisvinę dar geriau pažintume save.“