Jei jūsų nepaleidžia jausmas, kad ką nors jau esate girdėjęs apie P.Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“, kad ką tik apie ją skaitėte užsienio spaudoje, o autoriaus veidas jums jau matytas tokiuose leidiniuose kaip „Forbes“, „The New York Times“ ar „New Yorker“, – neklystate.
Ką tik lietuviškai pasirodžiusi „Baltų lankų“ išleista ir Almos Braškytės iš švedų kalbos išversta P.Svenssono knyga sensacija tapo ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir JAV – ten ji taip pat knygynus pasiekė gegužės pabaigoje.
Apie tėvą ir sūnų
„Apie ungurius ir žmones“ – neįprasta gamtos istoriją ir vaikystės atsiminimus sulydanti knyga, peržengianti literatūros žanrų ribas, prikelianti jautrias asmenines patirtis.
Be to, kaip teigia užsienio kritikai, ši prestižine Augusto premija apdovanota kultūros žurnalisto knyga, kurioje jungiasi neįmintos mokslo pasaulio paslaptys ir jautri tėvo ir sūnaus istorija, neįtikėtinai meistriškai ir įtaigiai parašyta.
„Visada nepaliko jausmas, kad mano istorija, mano šeimos istorija nėra verta knygos, – interviu „The New York Times“ sakė P.Svenssonas. – Bet štai unguriai man suteikė galimybę tą istoriją papasakoti.“
Skirtingi, bet ir panašūs
49 metų P.Svenssonas – Švedijos kultūros žurnalistas, knygų ir kino apžvalgininkas, užaugęs kaime netoli Malmės. Tokioje vietoje, kur jo sprendimas stoti į universitetą, jau nekalbant apie aistringą domėjimąsi menais, buvo labai sunkiai suprantamas. Ypač jo tėvui, paprastam kelių darbininkui.
Tačiau kai kas juodu vienijo. Tai ungurių žvejyba ir apie mįslingiausią pasaulio žuvį tėvo papasakotos mažąjį Patricką dar vaikystėje sužavėjusios istorijos.
Gal ir nenuostabu: unguriai nuo seno ne tik jaukė mintis, bet ir žadino didžiausių Vakarų pasaulio protų smalsumą – nuo Aristotelio iki Sigmundo Freudo.
Vargu ar P.Svenssonas, kaip pats prisipažino, būtų užsiėmęs kruopščiu ir nuosekliu ungurių tyrinėjimu, jei ne tėvo mirtis nuo onkologinės ligos.
„Jei ne tėvo mirtis, tikrai nebūčiau parašęs šios knygos. Viena vertus, tai knyga apie mokslą ir mokslo istoriją.
Bet drauge tai ir mano būdas pamėginti aprašyti savo asmeninę kelionę šaknų ir ištakų link.
Kelią link savosios Sargasų jūros“, – kalbėjo švedų autorius.
Knygoje „Apie ungurius ir žmones“ P.Svenssono vaikystės prisiminimai apie gyvenimą paprastoje darbininkų šeimoje, naktinę ungurių žūklę ir keliones mėnesienoje poetiškai sujungti su skyriais, atskleidžiančiais unikalius ir tikrai ne visiems žinomus gamtos istorijos faktus.
Taigi ši knyga, visai kaip ir pats ungurys, keista – metamorfozes patirianti, formą nuolat keičianti ir visąlaik laviruojanti tarp visiškai skirtingų sferų, bet čia pat jas sujungdama. Tai ir gamtos istorijos knyga, ir atsiminimai apie tėvą ir sūnų. Drauge tai ir literatūros, religijos, papročių tyrimas, nuolatinis klausimas, ką reiškia gyventi pasaulyje, kupiname klausimų, į kuriuos nerandame atsakymų.
Nuo liūdesio iki gedulo
„Mums reikia tokių slėpinių. Mums reikia klausimų, į kuriuos dar nėra atsakyta. Mat unguriai – iššūkis mūsų visažinystei ir įsitikinimui, kad visas pasaulis gali būti paaiškintas“, – įsitikinęs P.Svenssonas.
Tačiau dėl daugybės žinomų ir nežinomų, taip pat ir nuo žmonių veiklos bei klimato kaitos priklausančių priežasčių ši paslaptinga rūšis nyksta mūsų akyse.
Regis, dera suprasti ir susitaikyti su tuo, kad mūsų laikais kiekvienos rūšies išnykimas – ne tik jos pasitraukimas iš visos ekosistemos, bet ir šį faktą lydintis jausmas, kad netenkame visko, ką apie šią rūšį dar būtume galėję sužinoti, visko, ką į jos pažinimą jau investavome, daugybės prasmės sluoksnių.
O drauge netenkame dalies savo pačių ateities. Netekti ungurių – tai liūdesys.
Prarasti galimybę užduoti klausimą apie ungurį – jau gedulas. („New York Times“, „Forbes“, „New Yorker“, LR)
