Klozetas suputojo, užburbuliavo, tarsi užvirė ir staiga iš jo išniro šampano butelis. Išlupęs kamštį Šampanės eliksyro, deja, neradau, bet aptikau laišką, kuriame štai kas buvo parašyta: „Įsibėgėjus XXI amžiui Lietuvos literatūros barai bus pasikeitę, bet jūs ir toliau save apgaudinėsite įsikibę senų sąvokų ir terminų.“ Tada sekė sąrašas, kurio keletą punktų pateiksiu be jokių komentarų.
Debiutantas. Pradedantis rašytojas, kuris svajoja išleisti pirmąją poezijos ar prozos knygą, bet neranda nei laiko, nei lėšų pabaigti bent vieną eilėraštį ar apsakymą, todėl kasmet rašo paraišką Lietuvos kultūros tarybai, tačiau dėl nekompetentingų ekspertų kaltės, visuomenės nelaimei, niekaip negali debiutuoti.
Rašytojas. Laisvosios profesijos atstovas, kuriam nuo pagrindinio darbo lieka tiek daug laisvo laiko, kad jis jo neturi kur dėti, tad nusprendžia savo turtingą patirtį išdėstyti grožine forma, kuri paprastai būna ne tokia jau ir graži, tačiau šlovę padeda pasiekti spaudos pranešimai, interviu, anotacijos ir recenzijos, jį pristatančios taip, kaip jis pats mėgsta prisistatyti, pvz., žurnalistas rašytojas (rašo straipsnius ir romanus), fotografas rašytojas (fotografuoja ir rašo parašus po nuotraukomis), tinklaraštininkas rašytojas (blogas rašytojas), prostitutė rašytoja (aptarnauja vyrus ir skaitytojas) etc.
Skaitytojas. Su labai retomis išimtimis moteriškosios lyties žmonijos atstovas, dar nespėjęs suvokti, kad laiko žudymo atžvilgiu žiūrėti serialą paprasčiau, efektyviau ir naudingiau, nei skaityti knygą.
Knyga. Tiek tradicinis popieriaus ryšulys, tiek šiek tiek evoliucionavęs elektroninių puslapių lydinys, išleistas todėl, kad autorius arba nuo vaikystės svajojo ją išleisti, arba turėjo per daug laisvo laiko, arba gavo Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.
Recenzija. Knygos išleidimo aplinkybes, jos turinį ir autoriui naudingus privalumus aptariantis straipsnis, dažniausiai parašytas gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir visais atžvilgiais primenantis tai, kas anksčiau buvo vadinama išplėstine anotacija.
Anotacija. Iš leidyklos, viešųjų ryšių agentūros ar nuo knygos nugarėlės atkeliavę keli trafaretiniai, visoms knygoms tinkantys panegiriniai sakiniai, dažniausiai vadinami spaudos pranešimais, kuriuos literatūros kritikas pristato kaip recenziją arba kaip mokslinį straipsnį, priklausomai nuo to, iš kur gautas finansavimas – iš Lietuvos kultūros ar mokslo tarybos.
Literatūros kritikas. Reklamines anotacijas ir recenzijas rašantis visuomenės atstovas, labiausiai trokštantis parašyti ir galiausiai parašantis savo grožinę knygą, kurią kitas literatūros kritikas, dar tik svajojantis apie savo knygą, liaupsina, nes baiminasi, kad knygą jau parašęs kritikas ateityje, kai ir jis išleis savo knygą, gali atkeršyti.
Leidykla. Iš populiarių komercinių leidinių gyvenanti ir plonyte raudona linija vaikštanti lyg ir komercinė, lyg ir ne visai komercinė įstaiga, kuri didelę metų dalį rašo paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, kad galėtų padengti nuostolius leisdama knygas, kurios, jos manymu, neturi potencijos atsipirkti.
Bestseleris. Kiekviena iš kitų kalbų į lietuvių kalbą išversta knyga, kuri tokia gal ir buvo užsienyje, bet dažniausiai netampa Lietuvoje.
Humoras. Atavizmas, kuris yra visiškai nenaudingas ir net žalingas tiek visuomenės, tiek literatūros, užsimojusių kiekviename žingsnyje rimtu veidu gelbėti pasaulį, evoliucijai, tad kuo toliau, tuo labiau nesuprantamas, vis dažniau kritikuojamas, o dažniausiai ignoruojamas. Humorą keičia politkorektiškumas, bet kokius rudimentinius jo likučius skalpeliu paverčiantis lėkštais mediniais juokeliais.
Štai šioje vietoje mano evoliucionavusios XXI amžiaus smegenys su išoperuotu humoro jausmu neištvėrė pažeminimo – rankos pačios sukišo laišką į butelį, šį sugrūdo į klozetą ir nuleido vandenį. Kartu su tomis sumautomis pranašystėmis nušniokštė ir mintis, kad daugiau niekada niekada niekada nešvęsiu D.Trumpo gimtadienio.
