Vaikystė, linksmos išdaigos, tėvai, pirmoji meilė, patyčios mokykloje dėl pasirinkto tikėjimo kelio, atvertos Kunigų seminarijos durys. Kunigo tarnystė. Jo abejonės, jo populiarumo kaina... Tai knyga, kurioje daug Šviesos. Vilties. Išminties. Įsiklausymo.
Tai knyga, kuri ras vietą kiekvieno mūsų namuose. Tikintieji naujai atvertų tikėjimo tiesų, suprantamai aiškinamos Biblijos išminties. Tie, kuriems rūpi mūsų visuomenės skauduliai – pokalbių apie tai. Nusivylę – padrąsinimo. Klausiantieji – atsakymų. Ir mes visi drauge – stabilumo, daugiau šviesos šiame neramiame šiandienos pasaulyje.
Lrytas.lt kiekvieną savaitgalį spausdins knygos ištraukų.
VĖLINIŲ ŠVIESOJE
– Kunige Ričardai, Jums dažnai tenka lydėti į Amžinybę. Turbūt pastebėjote, kad ateina ir laidojimo mados, ir atsisakoma senų papročių. Kokių klaidų darome laidodami artimuosius?
– Ant paminklų rašome savo pretenzijas. Pirmieji krikščionys ant sarkofagų iškaldavo labai gražius žodžius: „Ilsėkis ramybėje“; „Užtark mane“; „Melskis už mus“.
O mes ką? „Amžinai liūdintys“; „Gedintys“; „Mums trūksta tavęs“. Mes amžiams įkalame į akmenį savo būsenos momentinę pretenziją. Ir manau, kad tai nėra protinga.
Kitas dalykas – konkuravimas. Kieno kapavietė puošnesnė, brangesnė. Iš tikrųjų laidotuvės yra šeimos įvykis ir šeimos reikalas. Tai mano paties subrandinta labai intymi patirtis. Ir savo broliui esu pasakęs, kad norėčiau, jog apie mano mirtį būtų paskelbta tik po mano laidotuvių, norėčiau, kad ant mano antkapio būtų užrašytas vienintelis žodis – KUNIGAS.
– Vis dažniau palaikai kremuojami. Ar galima urną laikyti namie? Graži vaza, dėžutė ant komodos, laikoma kelerius metus, kol iškeliaus likęs vyras ar žmona, o tada bus laidojami kartu. Kartais urna prastovi metų metus, nes esą žmogui sunku atsisveikinti su išėjusiuoju. Taip galima?
– Jokiu būdu ne. Žmogus turi būti palaidotas. Su urna elgiamasi taip pat kaip su karstu, ir ji turi būti palaidota. Nepalaidoti yra nusikaltimas. Tenka padirbėti, kalbėtis, aiškinti, padėti žmonėms išsilaisvinti iš egoistinio turėjimo santykio. Žmonės gražiai palaidoja, ir jiems palengvėja, grįžta šypsena, norai, grįžta jų gyvenimas.
– Tampa madinga išbarstyti pelenus...
– Krikščionybė nepripažįsta palaidojimo išbarstant pelenus. Palaikai turi grįžti į žemę. Yra įstatymas, kurį turėtume vykdyti. Netgi numatyta kapinėse įrengti pelenų barstymo lauką. Tačiau tokiose laidotuvėse nedalyvautų joks krikščionių dvasininkas, nes tai nepriimtina krikščionybės požiūriu.
Įsivaizduokite, tame pievos plotelyje kas nors turės pjauti žolę. Ir tam darbuotojui nebus malonu su žoliapjove per pelenus riedėti. O vėjas, gyvūnai? O kaip žiemą? Išberti ant to sušalusio sniego?
Manau, net ir tokią netikinčių žmonių pretenziją galima civilizuotai išspręsti. Kiekvienų kapinių pelenų barstymo lauke turėtų atsirasti kokia nors ertmė po žeme, į kurią būtų galima išpilti pelenais virtusius palaikus tų, kurie netiki ir kurie nenori turėti asmeninio kapo.
Tokiose laidotuvėse nedalyvautų dvasininkas, bet tai taptų bent bendru kapu, vėlionio duomenys būtų įtraukti į registrų knygą, būtų pažymėta mirties data. Labai keista, kad atsiranda tokių žmonių ir tokių poreikių. Bet tada savo netikėjimu nesukurk kitiems nepatogumo...
– Lietuvoje ypač stipri kapų puošimo, lankymo tradicija. Atsiranda ir kritikuojančiųjų tą kapų kultūrą. Nereikia pamiršti artimųjų palaidojimo vietos?
– Kapas yra mūsų susitikimo vieta, tęstinumo ir mūsų apsisprendimo gyventi vieta. Eidamas į kapines pas savo tėvelius ir senelius, turiu vienintelį prašymą – jų palaiminimo. Kad man grįžus namo, sektųsi toliau gyventi.
Mano santykio liudijimas, paveldėjimas yra besitęsiantis. Jis pasikeitė, bet nenutrūko. Lankau jų būsimo prikėlimo vietą. Meldžiuosi už juos, pagerbiu kūną kaip Dievo gyvybės šventovę. Nesvarbu, kad ten tik kaulai ar sudūlėjusios smiltelės. Vis tiek tai žmogaus buvimo vieta. Man tai šventa vieta.
– Bet gal išėjusių artimųjų palaiminimo, pagalbos galima paprašyti ir mintimis, vakare juos prisiminus? Prieš sunkią užduotį, pavojingą žygį, operaciją.
– Aš dažnai taip ir darau. Tačiau kelionė į kapines turi savo turinį ir gelmę. Ne kartą esu girdėjęs, kad didelės pagalbos sulauki, kai meldiesi už skaistykloje kenčiančias vėles.
– Nors jų nepažįsti?
– Taip, nors ir nepažįsti. Joms reikia užtarimo maldos. Mes padedame žmogui išsilaisvinti, palydime jį iki pilnatvės, kurią populiariai įvardijame žodžiu „rojus“. Ir tai mums sugrįžta. Nes žmogus yra santykio žmogus.
– Kunige, o kokia yra žvakučių liepsnos reikšmė? Mes žinome, kad aplankant kapus reikia uždegti žvakutę. Per Vėlines kelias dienas liepsnoja žvakučių jūra. Bet nedaug kas susimąsto, kokią žinią jos siunčia?
– Mūsų krikščioniškojoje kultūroje sakoma – tai Kristaus šviesa. Kristus mums šviečia. Ir ta šviesa, kuri mane lydėjo šiapusiniame pasaulyje, nes aš esu šviesos žmogus, mane pasitinka ir Amžinybėje. Ir tampa mano santykio su Kristumi simboliu. Nes Kristus yra šviesa, o liūdesys, gedulas – tamsa.
Uždegu švieselę – ir tame liūdesyje atsiranda šilumos, vilties, vidinės ramybės. Juk patiriame, kad nuo žvakutės šviesos bet kurioje patalpoje tampa jaukiau.
– Kapų puošimas kartais tampa lenktyniavimu, kieno gražesnis, baiminimusi, o ką kiti pasakys. Ar ne per daug tai sureikšminame? Kuklumas, paprastumas laikomas nemeile. Nors tą žmogų gal ujome visą gyvenimą. Gal per dažnai lankome kapavietes, pernelyg daug laiko tam skiriame? Leiskime mirusiesiems ilsėtis ramybėje.
– Ėjimas į kapines priklauso nuo to, ar aš einu susitikti, švęsti santykį, ar dar kartą išreikšti pretenziją.
Kapas nėra mados dalykas, plastiko vieta. Tai yra susitikimo, kėlimosi iš tų numirusiųjų vietos pripažinimas, mano istorijos santykio šaltinis, aš jo neišsižadu, nesigėdiju, bet ir neparodijuoju. Man nereikia konkuruoti, puikuotis. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis kuklesnis ir paprastesnis.
Kartais sutinkame turtingą žmogų, mūvintį apskurusius džinsus. Tačiau gal jis skaito knygas, kurių net pavadinimo nesuprantu. Arba aukoja didžiules sumas, sukuria daug darbo vietų. Verslo pasaulyje taip pat yra sąžinės ir šviesos, pasitaikantis nepadorumas negali užgožti visumos.
Jei kapą galiu saugoti, globoti, jei matau, kad mano palaikus taip pat lankys, kas nors uždegs žvakutę, būsiu ne anonimas, išliks mano istorija. Taip, aš esu religijos žmogus, žinau, kad už mane nors kartą per metus Vėlinių dieną bus aukojamos mišios. Kodėl iš kito žmogaus turiu atimti nesuinteresuotos meilės dorybę? Juk ir apleisto kapo sutvarkymas manyje formuoja tą dorybę.
– Yra žmonių, kurie visą gyvenimą netikėjo, o mirties valandą staiga šaukiasi kunigo. Jiems atleidžiama, jie esą praregi. Jūs ateinate?
– Tas praregėjimas, sakyčiau, didelė malonė. Kunigas kviečiamas pas pakrikštytą žmogų. Nekrikštytam niekuo negalime padėti. Nebent prieš mirtį žmogus atranda Dievą, atsiverčia, paprašo krikšto. Yra žmonių, kurie nutolo nuo tikėjimo, Dievo, bendruomenės. Bandai suprasti, kas jame vyko, kaip jisai kankinosi... Tai buvo vaikščiojanti kančia, vaikščiojanti žaizda.
Išsigydymas paskutinę akimirką, įkvėpimas to, kas man yra kasdienybė, žmogui tapo atgaila. Kartais mirštantieji per paskutinius atodūsius labai atsiprašinėja Dievo. Mūsų visų pareiga pasirūpinti, kad žmogus net mirties akivaizdoje turėtų galimybę atsigręžti į Dievą.
Bet būna, kad kunigui išėjus iš kambario ligonis artimiesiems pasako, kad tam ir tam net mirdamas neatleis. Jo atgaila, jo supratimas tampa beprasmiai. Kokia baisi to žmogaus išėjimo akimirka – numirti neatleidus.
TĖVŲ NETEKTYS
Kai buvau įšventintas į kunigus, 1999 metais buvau paskirtas vikaru Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje. Tų metų balandį dar spėjome Katedroje atšvęsti tėvų sidabrines vestuves. Aš juos palaiminau. Restorane „Marceliukės klėtis“ netoli mūsų namų Kalvarijų gatvėje surengėme šventinę šeimos vakarienę.
Rugpjūtį išvažiavau studijuoti į Romą, o lapkritį patyręs infarktą mirė tėtis. Spėjau grįžti į laidotuves. Išvakarėse mudu netgi kalbėjomės telefonu – jau turėjau mobilųjį. Pažadėjau, kad netrukus pasimatysime, nes grįšiu į Lietuvą. Atvažiavau. Bet nebepasikalbėjau.
Kitą rytą mama ir brolis išėjo į darbus, o tėtis liko namuose. Mama tuo metu dirbo netoliese. Vieni kaimynai buvo atidarę kavinaitę, mama padėdavo virtuvėje. Grįžusi rado tėtį lovoje mirusį.
Tėčio mirtis buvo netikėta. Jis dėl širdies negalavimų nesiskundė. Nuo šešiolikos metų rūkė cigaretes „Prima“, nežmoniškai kosėdavo. Bet visada rūkydavo lauke arba atsidarydavo krosnies dureles – juk kambaryje vaikai. Manėme, kad mirties priežastis bus plaučiai. Bet po skrodimo paaiškėjo, kad širdis buvo taip susidėvėjusi, jog būtų galėjusi išgelbėti tik nauja širdis.
Tėvelį palaidojome Sudervės kapinaitėse, už dabartinės SEB arenos. Gavome trivietę kapavietę, ten ir palaidojome tėtį, vėliau močiutę ir mamą.
Mama labai išgyveno dėl tėčio mirties. Jai pakriko sveikata, ji vis blaškėsi, nerado vietos. Vis dėlto jiedu su tėčiu kartu buvo nuo aštuoniolikos metų. Buvo atsiradęs žmogus, su kuriuo bandė bendrauti, gyventi, bet visada ilgėjosi tėčio.
Mama mirė lygiai po septynerių metų tą patį mėnesį ir tą pačią dieną, tik puse paros vėliau. Apsisuko metų ratas.
Aš pavėlavau atsisveikinti su mama. Ji jau sirgo. Buvo viskuo pasirūpinta, labai gelbėjo brolis. O man nebuvo suteikta dovana atsisveikinti su ja gyva. Tuo metu tarnavau Katedroje, turėjau daug visuomeninės veiklos. Matau – brolis, kaimynai skambina... Iš klebonijos dar nubėgau į Katedrą pasiimti aliejaus Ligonių patepimui, maniau, dar spėsiu pamatyti gyvą.
Vidury Katedros aikštės užklupo brolio skambutis: „Nebeturime mamos.“
Tą akimirką aplink nieko nemačiau. Nesuvokiau, nei kur esu, nei kas esu. Viskas išsitrynė. Atsipeikėjęs supratau, kad į Katedrą nebereikia, nubėgau prie automobilio. Pritrūkau keliolikos minučių... Labai intymi, sukrečianti ta akimirka, kai stovi prie dar šilto mamos kūno ir supranti, kad tu gimei iš jos įsčių, ji tau davė gyvybę, žindė savo pienu, tu visą gyvenimą buvai jos glėbyje.
Pati intymiausia, svarbiausia buvo gedėjimo ir gedulo akimirka. Man, tikinčiam žmogui, gedėjimas niekada nebuvo didelis išgyvenimas, visąlaik didžiavausi, kad suvokiu mirties esmę. Tą pačią dieną po mamos laidotuvių ir gedulingų pietų dalyvavau kalėdinės eglės įžiebimo Katedros aikštėje šventėje.
Su giminėmis pasidžiaugėme dėl įžiebtos eglės, pabendravome. Būdami tikintys žmonės suprantame, kad su žemiškosios kelionės pabaiga gyvenimas nenutrūksta. Tądien šventėme mamos gyvenimą. Gyvenimą, kuris negali sustoti.
Bet laidotuvių naktį supratau kitką. Kol yra tėvai, tu esi vaikas. Kai jie išeina, tampi suaugusiu žmogumi. Mudu su broliu tapome suaugusiaisiais tą dieną, kai mirė mama...
Esu palaidojęs brangiausius žmones. Močiutes, senelius, tėvelius, esu matęs jų skausmus, jų tragedijas, džiaugsmus, ligas, vienatvę... Žinau, ką reiškia išgyventi netektis, ką reiškia gedėti.
Mano patirtis tokia kaip milijonų žmonių – kai, atrodo, viskas sugriūva per vieną akimirką. Bet tada ir atsidengia, ar turi laiko tiems dalykams, kurie tau rūpi. Tą netekties valandą prisiminiau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Per vieną pokalbį jis papasakojo apie tą laiką, kai mirė jo mama. Kai visi žmonės jam reiškė užuojautą, gailėjo...
„Bet ramesnio ir laimingesnio už mane nebuvo, – pasakė netikėtai. – Nes supratau, kur mano mama pateko. Kad baigėsi skausmas, baigėsi liga, kančia. Kad tęsiasi jos egzistencija. Man tai buvo didžiausia paguoda. Mane visi užjaučia, bet man širdyje ramu, nes galiu švęsti savo motiną.“
Per savo artimųjų netektis supratau, kad monsinjoro žodžiai buvo labai didelė išmintis. O kai atsiduodi išminčiai, atsiduodi tai pasakiusiam, nes juo pasitiki, ir tai tampa veiksminga.
Mes nepaneigiame skausmo. Aš verkiau. Turėjau pretenzijų Dievui, didelį konfliktą su juo. Mes negalime paneigti skausmo, liūdesio, nes tai yra žmogiška. Mes apie tai net nekalbame. Reikia ir išsiverkti, išsikaukti. Bet visam tam įvykus, svarbu, ar ta psichologinė, jausminė reakcija tave užvaldo ir lydi su skausmingiausiomis pasekmėmis, ligomis, depresijomis, vaistais, ar ji išgyvenama atsiremiant į tikėjimą.
Mano gedėjimas turbūt baigėsi, kai palaidojau savo tėvelius. Žinoma, vėliau patyriau siaubingą širdperšą, ji grįžo ir smogė. Bet aš pats vadovavau tėčio ir mamos laidotuvėms, aukojau mišias, pats sakiau pamokslus...
Man psichologiškai buvo nelengva vėliau, po tėvų laidotuvių, patarnauti kitiems žmonėms toje pačioje Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios šarvojimo salėje. Visada iškildavo vaizdinys – pašarvoti mama, tėtis... Bet tai natūrali psichologinė reakcija, kurios neakcentuoji.
Kai kuriuos dalykus reikia priimti kaip natūralius. Pasimetimas, gedulas, nuolat iškylantys iš atminties bendravimo vaizdai... Ir tu tiesiog sprogsti. Bet reikia būti kantriam. Nebijoti, nevengti šių protrūkių, neišsižadėti jų, neužspausti, nevaidinti. Gedėjimą reikia išgyventi.
Žmogaus siela palieka kūną mirties akimirką ir tęsia savo buvimą už laiko ribų, įžengia į anapusinę tikrovę. Tikiu, kad tai įvyksta iškart. Man sunkia suvokiami sielų klaidžiojimai žemiškos patirties pelkėtose dykynėse. Turime suprasti, kad nei dangus aukštai, nei pragaras žemai – visa tai yra šalia mūsų. Ir amžinasis gyvenimas yra šalia mūsų. Kitoje dimensijoje.
Mes esame čia. Viskas yra šalia. Mes esame erdvėje, kūne, kuris neleidžia mums matyti dvasinio pasaulio, jį lemta pamatyti tik peržengus tą nepatogiausią slenkstį – mirtį.
