Pirmiausia tai – psichologinis romanas, nagrinėjantis žmogaus dualumo problemą, personažų tarpusavio santykių tinklą, jausmų pasaulį. Meistriškas realybės ir vaizduotės maišymas suteikia pasakojimui savitumo ir rodo autorės brandą.
Knygoje spalvingai ir labai vizualiai perteikiamas Graikijos vaizdas – gamta, tradicijos, maisto kultūra, žmonių charakteris, architektūra.
Lėtai pasakojama istorija apgaubia skaitytoją tarsi neregima materija ir suteikia pojūtį lyg būtum jos viduje, šalia veikėjų, tarsi pats stebėtum nuostabų Graikijos kraštovaizdį, būtum sūpuojamas jūros bangų ar merkiamas lietaus. Susivejanti ir vėl išsiskirianti istorija pasakojama tai rašytojos Evitos, tai jos vaizduotėje užgimusios jos alter ego – Belos Blu, kuri yra visų Evitos rašomų knygų herojė.
Bela ir Evita – dvi nuolat konkuruojančios sielos dvynės, tūnančios viename žmoguje. Jos abi lyg ir „sutaria“, tvarkingai užleidžia vietą viena kitai. Problema, kad jos abi turi savo gyvenimus, mylimuosius, santykius su kitais žmonėmis, savo jausmus. Abiem – dviem alter ego viename – fiziškai nėra vietos. Kai veikia Bela Blu, išjungiama Evita ir atvirkščiai. Ilgainiui tokie pasikeitimai dėl kuriamo socialinio tinklo tampa skausmingi joms abiem.
Realybėje Evita patiria nervinius, alinančius išsekimus. Tačiau ar ji gali atsisakyti pradėtų rašyti knygų, kurios ją išlaisvina, suteikia gyvenimui prasmės?
Evita negali be Belos, gyvenančios už jos fantazijos sienų, o ši – apskritai egzistuoti be Evitos. Pasąmonėje nerimsta mintis, kad tokia istorija negali baigtis gerai, kad ji neišvengiamai veda asmenybės katastrofos link. Tačiau autorė nepaprastai vaizdingu ir įdomiu siužetu buria skaitytoją ir, lėtai artėdama prie kulminacijos ir romano epilogo, leidžia tiesiog mėgautis tekstu ir jo keliamais jausmais.
Istorija prasideda Belos Blu (kurią realybėje išgyvena Evita) atvykimu ir įsikūrimu nuostabaus grožio Korfu salos sostinėje Kerkyroje. Bela mėgaujasi laisve ir vienatve nuostabiame senamiesčio bute, kurio languose – ilgesingi jūros vaizdai, nuostabūs rytai ir vakarai, miesto tylą sudrumsčiantys paukščių balsai, nuovargį ir tingulį keliantis vasaros karštis.
Vietinė draugė Sandra moko ją maisto gaminimo paslapčių, abi augina svajonę atidaryti graikiško ir maltietiško maisto restoranėlį.
Kerkyroje Bela išgyveną visą gamą vidinių prieštaravimų: nepaaiškinamo abejingumo ir traukos, nuoskaudos ir švelnumo, keršto ir atlaidumo. Ją aplanko meilė Erikui. Apie šį laiką ji pati sako „mano gyvenimas vėl virto vandeniu“…
Rašytoja Evita, norėdama pabaigti trečią knygą apie Belą Blu, atsiduria Kerkyroje, nujausdama, kad ją pačią tuojau užklups dideli jausmai. Tačiau ar ji yra Bela Blu, ar Evita? Kulminacija, nuo kurios viskas ima lėkti į prarają, užklumpa, kai Evita turi pasirikti vieną tapatybę.
Laimi Bela Blu. Ji išteka už Eriko, taip priversdama dėti aiškų tašką ir amžiams pradanginti Evitos tapatybę, išgyventą Korfu, tuo pačiu užrakinti jos laimę. Evitą kamuoja pralaimėtojos nuotaikos, situacijos beviltiškumas. Tačiau vieną dieną ji pabunda ir išvysta abiejų savo gyvenimų pažįstamus ir artimuosius...
Tai sudėtinga ir klampi istorija, kurioje yra ne viena pradžia ir ne viena pabaiga, kurioje vienas veikėjas yra tarsi kito tęsinys. Tačiau pasakojimo stilius, sudėtingų žmogaus gyvenimo būsenų dinamika, vienos gražiausių Graikijos salų autentika įtrauks skaitytoją į lėtą skaitymo malonumą. Nors, beje, visai įmanoma, kad nekantrausite kuo greičiau sužinoti visas istorijos peripetijas, tačiau bet kuriuo atveju romanas palies kiekvieną bent kiek linkusį į savęs paties ir supančio pasaulio grožio ir gelmių pajautas.
