Nobelio premijos laureatės šlovės spinduliai šildo ir jos knygų vertėją

Šventai įsitikinau – reikia skaityti Nobelio premijos laureatų knygas. Ne tik patyriau didelį malonumą, išprusau, bet ir perpratau, kad toks pasirinkimas neplėšo piniginės.

Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br>R.Rimickaitės nuotr.
Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br>R.Rimickaitės nuotr.
Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vertėjas Vyturys Jarutis su lenkų rašytoja O.Tokarczuk pažįstamas daugiau nei dvidešimt metų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 17, 2021, 7:09 PM, atnaujinta May 17, 2021, 7:09 PM

Pasidomėti lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (59 m.) kūryba pastūmėjo tai, kad jai 2019 metų spalį buvo įteikta 2018-ųjų Nobelio literatūros premija. Knietėjo sužinoti, kaip rašo prestižinės premijos laureatė, ir galbūt perprasti, už kokius literatūrinius gebėjimus pelnomas toks aukštas įvertinimas.

Pirmiausia įsigijau ir perskaičiau 2021-aisiais pakartotinai išleistą O.Tokarczuk romaną „Praamžiai ir kiti laikai“. Nuo pirmų sakinių papirko paprastas rašymo stilius, nors kūrinyje kalbama apie griaunančią laiko galią.

Realizmas susipina su magija ir kartais atrodo, kad romanas vietomis pereina į pasaką. Likau sužavėta kūrinio, kuris nekelia įtampos, leidžia pasigėrėti herojų nuoširdumu, pasimokyti lengvo rašymo stiliaus.

Bet to nepakako, kad perprasčiau, už ką teikiama Nobelio premija. Nusipirkau 2019 metais Lietuvoje išleistą autorės romaną „Bėgūnai“, nepaisydama to, kad jis buvo dvigubai storesnis nei pirmasis. Maniau, pavargsiu skaitydama, bet pavyks suprasti, kodėl ši autorė pelnė garsiąją premiją.

„Bėgūnai“ nuo pat pradžių sudarė įspūdį, kad romaną parašė ne O.Tokarczuk, nes rašymo stilius nebuvo atpažįstamas. Knygoje rašytoja bandė išsiaiškinti, kodėl žmonės keliauja, ką jiems duoda kelionės. Romanas greičiausiai paremtas pačios autorės patirtimi, nestigo istorinių faktų.

Kai užverčiau paskutinį „Bėgūnų“ puslapį, supratau, kad nepakankamai perpratau O.Tokarczuk. Už dvi lenkų rašytojos knygas knygyne sumokėjau 21,5 euro, o apetitas skaityti tik pakilo.

Kadangi antrąkart tų pačių knygų niekada neskaitau, nutariau Nobelio premijos laureatės knygas parduoti internete. Už kiekvieną jų paprašiau po 8 eurus, nes knygos naujos, įvertintos prestižine premija. Ir vieną, ir kitą romaną skaitytojai nupirko per savaitę!

Kaltininkas, kodėl lenkų rašytojos knygos tapo populiarios, gali būti mus veikiantis svarus žodžių junginys – Nobelio premijos laureatė. Užtenka tai paminėti, ir knyga keliauja iš rankų į rankas.

Vėl kilo noras įsigyti trečią O.Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, kol ji dar šildosi Nobelio literatūros premijos spinduliuose.

Nors nesu detektyvų mėgėja, trečiasis lenkų rašytojos kūrinys privertė apie juos pakeisti nuomonę. O.Tokarczuk nuo pirmų puslapių įtraukė į intriguojantį, kiek suasmenintą ir linksmą pasakojimą. Nieko panašaus gyvenime nebuvau skaičiusi. Kai prieš kelias dienas įkėliau romaną į interneto svetainę norėdama parduoti, peržiūrų skaičius auga kaip ant mielių.

Susisiekusi su Nobelio premijos laureatės knygų vertėju Vyturiu Jaručiu išsiaiškinau, kad romane „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ aprašoma sodyba kalnuose netoli Čekijos ir Lenkijos sienos bei jos šeimininkė iš tiesų egzistuoja. Būtent toje vietovėje, kur vyksta romano veiksmas, sodybą turi ir O.Tokarczuk.

Rašytoja, žinoma, neišduoda, kiek pasakojimas realus, kiek išgalvotas, užtat man tapo aišku, kodėl ji įvertinta Nobelio premija. Perskaičiusi tris romanus negalėčiau pasakyti, kad jie parašyti viena ranka. Gali būti, kad Nobelio premija O.Tokarczuk apdovanota dėl to, kad jos rašymo stilius – daugialypis.

Oficialiai pateikiama, kad prestižinę premiją autorė pelnė už pasakojimo vaizduotę, išskirtinį sąmojų.

Taip mano ir jos knygas daugiau nei du dešimtmečius verčiantis vilnietis vertėjas V.Jarutis (59 m.).

– Kokią O.Tokarczuk knygą šiuo metu verčiate?

– Tą, už kurią, kaip neoficialiai manoma, ji gavo Nobelio premiją.

Kai „Jokūbo knygos“ buvo išverstos į švedų kalbą, O.Tokarczuk greitai pelnė šią premiją. Knyga yra stora, beveik tūkstančio puslapių.

Kol ji nebaigta, sunku pasakyti, kiek esu išvertęs, – juk formaliai gali būti išvertęs ir viską, bet kokio pusmečio reikia, kad vėl sugrįžtum, kažką pataisytum, pagalvotum. Būna, savaitę nepasistumiu į priekį, bet daug patobulinu, padirbėju su tuo, ką jau išverčiau.

– Galbūt šis tekstas išsiskiria ir sudėtingumu?

– Šis romanas O.Tokarczuk – gana netipiškas. Tai istorinis romanas apie XVIII amžiaus vidurio įvykius, vykstančius pietrytiniuose dabartinės Ukrainos ir Lenkijos pakraščiuose. Minima ir Lietuva, netgi Vilnius.

– Ankstesnėse knygose nebuvo sudėtingų terminų. Versti buvo paprasčiau?

– Beveik visose jos knygose labai daug psichologijos. Ji baigusi psichologiją Varšuvos universitete ir šiek tiek dirbusi pagal specialybę.

Olga perskaičiusi daug psichologinės-filosofinės pakraipos veikalų, tokių kaip Carlo Gustavo Jungo knygos. Tai atsispindi jos kūriniuose, todėl ir nepaprastų terminų daug.

– Turbūt pastebėjote, kad rašytoja – daugialypė, visos jos knygos skirtingos. Stebina, kad autorė išmano įvairius žanrus, stilistiką.

– Ir taip, ir ne. Man atrodo, kad visuose kūriniuose rašytoja bando praplėsti kasdienės sąmonės ribas. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ galima skaityti kaip paprastą detektyvą, bet jis toks nėra. Jame yra ir ekologinių, ir humanistinių idėjų bei tam tikros magijos.

– Kiek išvertėte šios autorės knygų?

– „Jokūbo knygos“ bus penkta.

– Ar kitų lenkų rašytojų knygas verčiate?

– Verčiu ir kitų. Prieš trejus metus buvo išleistas Wieslawo Mysliwskio romanas „Akiratis“. Iš esmės tai buvo mano, kaip vertėjo, pirmas bandymas. 1998 ar net 1997 metais aš nelabai rimtai pamėginau versti ir supratau, kad tai gal darbas pagal mano prigimtį.

Su šia knyga buvo keista istorija. Aš ją pradėjau versti negalvodamas apie išleidimą. 2000-aisiais Lietuva buvo pagrindinė Varšuvos knygų mugės viešnia. Toje mugėje užkalbinau „Akiračio“ leidėją dar nebūdamas vertėjas.

Buvau jaunas įžūlus žmogus ir paklausiau leidėjo, ar galėčiau versti tą knygą. O jis nukirto: „Ne, autorius tikrai nesutiks prasidėti su nežinomu vertėju.“ Aš nenusiminiau.

Nebeverčiau toliau, taip ir liko penkiolikai metų. Bet sąmonėje visąlaik turėjau tą knygą – mane ji kadaise užbūrė. Šiam lenkų autoriui jau 89 metai, jis iki šiol rašo. Su juo dabar esu pažįstamas tiek pat, kiek ir su O.Tokarczuk.

– O kaip susipažinote su O.Tokarczuk?

– Olga apie 1998-uosius buvo atvykusi į Lietuvą. Tuo metu buvo artimi lenkų ir lietuvių rašytojų ryšiai. Buvo surengti pradedančios rašytojos O.Tokarczuk susitikimai Lietuvos rašytojų sąjungoje, taip pat su Vilniaus universiteto studentais. Masteliai buvo miniatiūriniai – atėjo gal dešimt studentų, dėstytojas, aš.

Jau nemažai metų Lenkijoje rengiami lenkų literatūros vertėjų iš viso pasaulio kongresai. Jie tradiciškai vyksta Krokuvoje kas ketverius metus. Būdama jauna, neišlepinta dėmesio Olga vertino kiekvieną vertėją, kuris imasi jos knygų.

Aš buvau tarp jų, todėl ryšys greitai užsimezgė. Dar mano vardas jai įstrigo – lenkiškai vyturys yra „skowronek“. Ji mane taip pakrikštijo lenkiškai. Olga – gamtos žmogus, tai matyti jos knygose.

Esu buvęs jos šeimos sodyboje kaime netoli Čekijos ir Lenkijos sienos – per tiek metų mūsų ryšys tapo bičiuliškas.

– Rašytojai pelnius Nobelio premiją ir jus dėmesys užgriuvo, ir knygos Lietuvoje gerai perkamos. Kaip tas įvykis pakeitė jūsų kasdienybę?

– Labai nepakeitė, bet širdyje supranti, kad tai – kaip aklai vištai grūdas. Tiek metų verti ir niekam tai nebuvo įdomu. Lenkijoje turiu draugų ir pažįstamų, kurie paklausdavo, ką aš verčiu.

Kai atsakydavau, kad O.Tokarczuk, jie nebūdavo nieko apie ją girdėję.

Iki tos premijos O.Tokarczuk nebuvo žinoma rašytoja, o dabar Lenkijos bibliotekose driekiasi eilės prie jos knygų. Gal tikrai mano geras skonis, kad kadaise pasirinkau versti jos knygas? Man jos patinka, o dabar daug kam patinka. (Juokiasi.) Su Olga esame bendraamžiai, tarp mūsų gali kilti bendraamžių pavydas. (Juokiasi.) Bet aš nesu akademinis vertėjas, aukštų premijų jau nepelnysiu.

– Esate diplomuotas fizikas. Kodėl tapote vertėju?

– Fizika domėjausi iš romantiškų paskatų. Baigus mokyklą šis mokslas buvo įdomus, apolitiškas, viliojo to meto išradimais. Mano tėvas buvo fizikos mokytojas. Jo draugas man, dar mokiniui, pasakė: fizika – aukštas kalnas. Bet tuo metu apie tai negalvojau.

Studijuodamas supratau, kad ne kiekvienam jį lemta įveikti. Gal protas nėra tokios sandaros, kuri leistų daryti karjerą. Apsimesti fiziku labai sunku, apsimesti vertėju galima.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.