Negalėdamas Austrijai ir austrams atleisti nutylėtos ir „užglaistytos“ nacionalsocialistinės praeities, T. Bernhardas savo knygose demaskavo ir su įsiūčiu puolė vyriausybę, politikus, justiciją, katalikų bažnyčią bei konkrečius gerai žinomus asmenis.
Be abejonės, tautiečius stulbino ir siutino neužmaskuotos, atviros, provokuojančios Bernhardo pasipiktinimo tirados. Gal ir nebūtina pridurti, jog turinį visiškai atitinka ir specifinė leksika bei meninio stiliaus priemonės. Viena jų – beribis hiperbolizavimas. Kita – nuolatinis frazių ir žodžių kartojimas, sukuriantis teksto ritmiškumą ir muzikalumą.
Lietuviškai ką tik pasirodė 1970 m. originalo kalba išleistas Thomo Bernhardo romanas „Kalkinė“ (Das Kalkwerk). Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Romane „Kalkinė“ savotišku, nelyginant ikiteisminio tyrimo būdu pateikiama vienos monomaniškos asmenybės – Konrado – tragiškai pasibaigianti istorija. Konradas daug metų bando parašyti studiją apie klausą. Kad lengviau pasiektų šį savo tikslą, jis nutraukia ryšius su visuomene ir įsikuria nebeveikiančioje didelėje kalkių degykloje Austrijos užkampyje.
Šitaip izoliavęsis nuo aplinkinio pasaulio, Konradas atlieka intensyvius klausos tyrimo eksperimentus. Kaip bandomasis asmuo jam priversta tarnauti neįgali, prie vežimėlio prirakinta ir nuo savo vyro malonės arba nemalonės visiškai priklausoma jo žmona.
Per daugelį metų, kuriuos Konradas praleido aukodamasis savo idėjai, jo galvoje susikaupė milžiniškos apimties medžiaga, todėl jis karštai laukia tinkamo momento, kad galėtų visa, ką sukaupęs, perkelti į popierių. Tačiau įkyri aplinka nuolat jam sutrukdo, ir Konradas veltui laukia idealios akimirkos, kurią galėtų įkūnyti savo idėją.
Galiausiai, susapnavęs šiurpų sapną, kad žmona, tapusi sveika, sudegina daugelį metų slapčia nuo jos rašytą ir ką tik sėkmingai užbaigtą studiją, Konradas žmoną nušauna, o pats pasislepia srutų duobėje, kur policininkai, ilgokai ieškoję, jį pagaliau suranda ir atiduoda teisėsaugos pareigūnams.
Karštligiškas, vis intensyvėjantis kalbėjimas, nuolatiniai žodžių ir frazių pakartojimai, ilgi periodai vaizdžiai atskleidžia iliuzijos auka tapusio ir negalimybės siekusio personažo dvasinį sukrikimą ir nepajėgumą, kurie ir nulėmė tokią tragišką baigtį.
