Poetas, prozininkas, vertėjas, Jotvingių premijos laureatas Ramūnas Kasparavičius mirė sekmadienį, sausio 16 dieną, po sunkios ir ilgos ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus.
Rašytojas gimė Žikaronyse, Kaišiadorių rajone 1948 metų vasario 27 dieną. 1967–1972 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete.
Dirbo mokytoju, įvairiose redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990) – naujoviškus, originalius, savo metu literatūrą išmanančio skaitytojo pastebėtus, bet tuometės literatūrinės konjunktūros nepakankamai suvoktus bei įsisąmonintus ir nepakankamai įvertintus.
2007 m. Ramūno Kasparavičiaus knyga „Visų gražiausia“ buvo įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2019 m. jam buvo skirta Jotvingių premija už kūrybos rinktinę „Poezija“, aprėpiančią visą poetinę rašytojo kūrybą, jos raidą ir diaugiabriauniškumą.
Šalia originaliosios kūrybos, Ramūnas Kasparavičius vertė prancūzų poeziją į lietuvių kalbą, tarp kitų išvertė ir periodikoje paskelbė Raymondo Queneau poezijos. Nuo 1989 metų Ramūnas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
R. Kasparavičiaus senelis, mamos tėvas, savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių mirė Mordovijoj, todėl ir Ramūnui, komunistų priešo palikuoniui, nuo vaikystės teko patirti sovietinės respublikos psichologinį smurtą ir prievartą. Jo išgyvenimai ir pokario rezistencija atsispindi viename įsimintiniausių apsakymų „Visų gražiausia“.
Apskritai Ramūno Kasparavičius tekstai yra dekonstrukcinio pobūdžio, rašytojas sumaniai derino istorijos, mistikos ir tikrovės faktus, folklorinius motyvus ir lietuvišką mitologiją.
