Ukrainiečių rašytojas turėjo pristatyti savo romaną „Karbidas“ praėjusį sekmadienį pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje, bet dėl Rusijos invazijos į Ukrainą planai, kaip ir įprastas gyvenimas, sugriuvo. Prieš planuotą viešnagę Lietuvoje A.Liubka buvo davęs interviu „Lietuvos rytui“, kurį galite perskaityti čia.
Pateikiame A.Liubkos tekstą, kurį jis ukrainiečių kalba išplatino savo socialiniuose tinkluose. Jame rašytojas rašo apie sudėtingą Ukrainos padėtį, kasdienybę ir savo jausmus.
* * *
Trečiadienio, vasario 23-iosios, vakarą su draugais užsukome į kino teatrą Kyjeve pažiūrėti naujo ukrainiečių režisieriaus filmo. Maloniai pavakarieniavome, išgėrėme butelį gero vyno, paskui nuėjome miegoti.
Užmigome kaip sėkmingą gyvenimą gyvenantys žmonės, viduriniosios klasės atstovai, turintys planų mėnesiams į priekį. Buvome normalios europinės šalies piliečiai. Pabudęs ketvirtadienio rytą, turėjau apsivilkti baltus marškinius, sėsti į lėktuvą ir skristi į Vilniaus knygų mugę pristatyti savo naujos knygos „Karbidas“. Vienu žodžiu, visiškai įprastas, normalus gyvenimas, kaip ir šimtų milijonų kitų Europos gyventojų.
Bet ketvirtadienio rytą nubudome pragare. Tamsoje buvo bombarduojamas Kijevas. Išsigandę šunys čia imdavo šokinėti, čia beprotiškai loti, žiūrėdami į dangų.
Akimirką atrodė, kad visa tai tik košmariškas sapnas. Sprogimų garsai tolumoje atsirisdavo tarsi iš anapus – tarytum pasinėręs po vandeniu vonioje girdėtum garsiai plakančią savo širdį. Atrodė, sprogimai griaudi kažkur giliai mūsų viduje.
Pasakysiu tiesiai – buvo baisu.
Nuo to laiko praėjo jau 6 paros. Per jas sprogimai ir mirtis tapo mūsų kasdienybe. Iš taikių, visiškai paprastų žmonių, besinaudojančių mobiliaisiais telefonais ir paliekančių patiktukus po juokingais memais internete, mes virtome organizmais, kurių tikslas – išlikti, apginti artimuosius, išsaugoti namus ir valstybę. Prieš savaitę savo pažįstamų rate buvau vienintelis, įsitikinęs, kad Rusija puls, bet net aš negalėjau patikėti, kad bus bombarduojami miestai ir vyks mūšiai gatvėse. Laikykite mane naiviu, bet maniau, kad po Antrojo pasaulinio karo panašus karas Europoje nebeįmanomas, kad visi išmokome bent kažkokią pamoką. Klydau.
Tai ne šiaip karas – gerokai blogiau. Šiandien Ukrainoje vyksta masinis žmonių naikinimas. Tai ne įprastas karas, kai mūšio lauke susitinka dvi kariuomenės. Tai nusikaltimas, kai Rusijos kariuomenė niekšiškiausiai atakuoja taikius Ukrainos miestus. Rusų kareiviai, persirengę ukrainiečių karių uniformomis, užgrobia mūsų kovinę techniką, gaisrines ir greitosios pagalbos mašinas, atakuoja kaip teroristai. Rusų diversantai civiliais drabužiais skverbiasi į Ukrainos miestus ir vykdo terorą, nevengdami civilių žudymo ir bandydami sėti paniką. Argi tai karas? Tai terorizmas, kurio fone net Talibanas atrodo kaip moralės ir karinės garbės pavyzdys.
Rusai ateina į mūsų miestus, apsivilkę baltais medikų chalatais, mūsų gaisrininkų ir gelbėtojų uniformomis, ant jų drabužių ir technikos – Ukrainos vėliavos, jie pridėlioja sprogmenų gyvenamuosiuose rajonuose, įkaitais ima civilius. Tai ne dviejų kariuomenių karas, labiau primena filmo „Svetimas“ scenarijų, nes priešai lenda iš kiekvieno plyšio ir užkampio it nežinomu virusu užkrėsti zombiai. Tai ne šiaip nusikalstama, o siaubingai gėdinga, bailu ir niekšiška. Visada maniau, kad karininkai negali šitaip niekingai elgtis, bet, pasirodo, Rusijos kariuomenėje garbės samprata išnyko. Kaip ir rusų tautoje, kuri tebetyli ir neprotestuoja prieš šį šlykštų „karą“.
Visame šitame siaube esama ir kitos realybės – ukrainiečių, kurie stengiasi išsaugoti orumą ir padėti. Šimtai tūkstančių žmonių bėga nuo apšaudymų, o milijonai kitų šalies miestų gyventojų susivienijo, kad juos pasitiktų, pamaitintų, sušildytų ir suteiktų prieglobstį. Žmonės atveria namų duris tiems, kurių niekada lig tol nepažinojo, nuo ryto iki išnaktų savanoriauja, įrengia mokyklų sporto sales pabėgėliams, perka medikamentus fronto miestams, riša maskuojamuosius tinklus ukrainiečių kariams.
Šiuo baisiu metu auklėtojai ir psichologai stengiasi žaisti su pabėgėlių vaikais, o žmonės neša jiems žaislus. Visi šie gražūs žmonės mėgina slėpti ašaras: jie suteikia humanitarinę pagalbą ir skuba atgal į savo automobilius, ten slapčia išlieti emocijų. Neleidžiame sau verkti, nes privalome laikytis ir drąsinti vienas kitą. Bet verkti iš susijaudinimo ir pykčio nori visi. Verkti dėl buvusio gyvenimo, kuris vos prieš 6 dienas atrodė įprastas, bet jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau.
Šiomis minutėmis, kai rusai apšaudo dešimtis mažų ir didelių Ukrainos miestų, mano šalies prezidentas kreipiasi į Europos Sąjungą, prašydamas suteikti Ukrainai narystės perspektyvas. Aš nebalsavau už Zelenskį, ir man svarbu tai pabrėžti, nes tai – kova ne vien už Ukrainą, bet ir už Europą. Mes kovojame už demokratiją, už žmonių pasirinkimo ir šalies apsisprendimo laisvę, už žmogaus teises ir žmogiškąjį orumą. Turime skirtingas politines pažiūras, kalbame skirtingomis kalbomis, meldžiamės arba laikome save agnostikais, skaitome skirtingas knygas ir klausomės skirtingos muzikos, bet šiandien esame vieningi ir pasiruošę žūti kaip tik už šią teisę būti skirtingiems. Nes būtent tai yra Europos esmė – principas gerbti visus, tokius skirtingus, o sykiu nuostabius.
Rusija nori sunaikinti šią įvairovę, siekia sunaikinti Ukrainą tik dėl to, kad esame kitokie, kad esame apsisprendę dėl savo ateities. Dėl šios priežasties aš karštai palaikau prezidentą Zelenskį ir kreipiuosi į visus geros valios žmones Europoje: pripažinkite Ukrainos teisę ateityje tapti Europos Sąjungos nare, pasiųskite mums palaikymo ženklą. Vėliau, po karo, tarsimės dėl sąlygų ir procedūrų, bet dabar mums reikia tik vieno: kad šioje siaubingoje tamsoje jūsų švyturys nušvistų mums it kelrodė žvaigždė. Nes didžiausias deficitas šiandien – viltis, kuri suteikia jėgų ir drąsos. Suteikite mums šią viltį, parodykite, kad nesame vieni.
Rašiau šį tekstą valandą. Tai buvo nuostabi valanda, per kurią neskaičiau naujienų apie bombardavimus ir mirtis. Šiandien darau tai, ką galiu, – rašau. Aš – rašytojas, toks jau mano darbas, nors šiomis aplinkybėmis gėda apie tai kalbėti. Mus mėginama nublokšti į pitekantropų, urvinių laikus, kai nebereikia jokios literatūros ir rašto. Tai dabarties kova su tamsia praeitimi, 2022 metų karas prieš zombius, be jokios priežasties nusprendusius sugriauti mūsų gyvenimą.
Šeštą dieną vyksta karas. Šeštą dieną gyvenu jausdamasis taip, lyg mes visi būtume panirę po vandeniu ir girdėtume širdies dūžius, nors iš tiesų sprogimai aidi mūsų dar taip neseniai buvusiuose taikiuose miestuose. Padėkite mums išnirti iš šito tamsaus vandens. Neleiskite mums uždusti.
Andrijus Liubka, 2022 m. kovo 1 d.
Tekstą iš ukrainiečių kalbos išvertė Donata Rinkevičienė.
