34 metų rašytojas A.Liubka prisipažino, kad jau kelis mėnesius jautė baisų ir alinantį Rusijos psichologinį terorizmą. Jis negalėdavo užmigti, nes interneto portaluose nuolatos tikrindavo, ar į Ukrainą dar neįsiveržė Rusijos kariuomenė. Užvakar rytą taip atsitiko.
„Dabar galvoju vien apie karą, apie tai, ar mane mobilizuos, ir apie tai, kaip apsaugoti šeimą. Tai ne tik baisu, bet ir alina – žmogus negali gyventi nuolatinėje baimėje lyg gyvulys“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Liubka.
Nepaisant Europą užplūdusio siaubo, A.Liubka save pavadino nepataisomu optimistu: „Manau, kad Rusija jau pralaimėjo karą, nes seniai prarado ukrainiečių palaikymą. Raudona linija buvo peržengta – mano karta visą likusį gyvenimą Rusiją laikys priešu, būtent taip aš auklėsiu savo vaikus.“
Vilniaus knygų mugėje A.Liubka planavo pristatyti savo romaną „Karbidas“ („Sofoklis“, vertė Donata Rinkevičienė).
Tačiau „Litexpo“ parodų rūmuose knygos pristatymas šeštadienį 11 val. vyks be autoriaus.
„Karbidas“ – žavinga Ukrainos pastarųjų metų gyvenimo satyra. Pagrindinis romano personažas istorijos mokytojas Tisas sugalvoja genialų planą – iškasti tunelį, kuriuo tautiečiai išeis į Europą: nors ir nelegaliai, bet pagaliau integruosis į Europos Sąjungą.
– Ukraina kurį laiką gyvena bauginančioje karinėje atmosferoje. Kaip tai paveikė kasdienį jūsų gyvenimą? – dar prieš Rusijos invaziją paklausiau A.Liubkos.
– Mes jau ilgai, apie pusantro mėnesio, gyvename psichologinio teroro atmosferoje.
Pagalvokite, jei jūs pas save išgyvenate, kai skaitote naujienas, tai kaip jaučiamės mes?
Aš keletą kartų per naktį pabusdavau ir skaitydavau naujienas – tikrindavau, ar neprasidėjo karas. Mes prisipirkome maisto atsargų. Automobilio bakas visada pilnas degalų. Sutaupytas grivinas išsikeičiau į eurus, nes po dar vieno karo laukia ekonomikos krachas ir infliacija.
Aš negaliu dirbti, susikoncentruoti, nes nuolat skaitau naujienas ir galvoju apie karą, apie tai, ar mane mobilizuos, ir apie tai, kaip apsaugoti šeimą.
Tai ne tik baisu, bet ir alina – žmogus negali gyventi nuolatinėje baimėje lyg gyvulys.
– Jūsų romanas „Karbidas“ baigiasi ne itin optimistiškai. O jūs pats labiau optimistas ar pesimistas?
– Aš optimistas. Manau, Rusija jau pralaimėjo karą, nes prarado ukrainiečių palaikymą.
Raudona linija peržengta: mano karta visą likusį gyvenimą Rusiją laikys priešu, būtent taip aš auklėsiu savo vaikus.
Karas – kvailiausias sprendimas Rusijos prezidento V.Putino gyvenime, nes jis okupavo 7 procentus teritorijos, o prarado 90 procentų žmonių.
O žvelgiant istoriškai, įvyko civilizacinės Ukrainos ir Rusijos skyrybos, mes išsiskyrėme ir einame skirtingomis kryptimis.
V.Putinas faktiškai baigė Ukrainoje formuoti vieningą politinę naciją. Dabar kiekvienas žmogus Ukrainoje laukia ir svajoja, kada V.Putinas numirs.
Taip, atsiprašau, tai nehumaniška, rašytojas taip neturėtų kalbėti, bet būtent tokia Ukrainos realybė. O ją sukūrė V.Putinas savo rankomis. Būtent todėl manau, kad jis jau pralaimėjo.
– Esate sakęs, kad Maidano įvykiai buvo geriausias laikas jūsų gyvenime. Ką konkrečiau turėjote omenyje?
– Reikalas tas, kad tuomet pirmąsyk pajutau vienybę su savo tauta.
Maidano įvykiai prasidėjo trečiaisiais Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo metais – tai buvo treji didžiulės depresijos metai, kai aš realiai svarsčiau apie emigraciją ir būtent tada išvykau į Varšuvos universitetą studijuoti balkanistikos magistrantūroje.
Suprantate, Ukrainoje – tikra demokratija, ir staiga sąžininguose rinkimuose išrenkamas V.Janukovyčius, kitaip tariant, dauguma ukrainiečių palaikė jo prorusišką kryptį ir kriminalinį gyvenimo būdą.
Nenorėjau gyventi su šiais žmonėmis, nemačiau savo šalyje jokios perspektyvos, žmonės arba bėgo į užsienį, arba nė kiek nesidomėjo politika, tvyrojo visiška apatija ir nusivylimas.
Ir štai tada prasidėjo Maidano įvykiai – atskridau į Ukrainą pirmuoju reisu.
Kone tiesiai į gruodžio 1-osios mitingą. Į Kijevo gatves išėjo milijonas žmonių.
Besišypsančių, gražių, kultūringų, patriotiškų, įkvėptų. Tai buvo pasaka. Toks jausmas, kad mes pabudome iš košmaro.
Tas bičiulystės ir solidarumo pojūtis buvo toks nuostabus, kad aš jo niekada nepamiršiu.
Tai buvo akimirka, kai aš subrendau kaip pilietis, – supratau, kad ir esu atsakingas už savo šalį, kurios nenoriu atiduoti nei V.Janukovyčiui, nei Rusijos prezidentui V.Putinui. Todėl 2014 metais sugrįžau gyventi į Ukrainą.
– Su po Maidano įvykių buvusia tikrove susijęs ir jūsų romanas „Karbidas“, kurį galime perskaityti ir lietuviškai. Man patiko scena, kurioje pasakojama, kaip keistai, ironiškai ir juokingai pagrindinis personažas sumanė nelegalią Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą. O kaip jūsų galvoje kilo šio romano idėja?
– Šį romaną nešiojausi visą gyvenimą, nes jis apie gimtąją Užkarpatę, apie gyvenimą pasienyje, apie kontrabandą ir apie žmones, kurie ja verčiasi.
Bet tikroji idėja kilo 2012 metais, kai slovakai atrado požeminį tunelį tarp Slovakijos ir Ukrainos.
Tai buvo mano vaikystės mieste Užgorode, kurio viena gatvių baigiasi užkardu ir Slovakija. Ir štai kažkas per sieną iškasė tunelį, kuris priminė metro. Jame buvo įvesta elektra, nutiesti bėgiai, kursavo traukinukas su vagonetėmis kaip šachtose!
Tiesą sakant, tai buvo pats didžiausias infrastruktūros objektas, įrengtas Užkarpatėje per nepriklausomybės metus. Tik jis buvo nelegalus – skirtas cigarečių, alkoholio, o gal narkotikų ir net nelegalių migrantų kontrabandai.
Po revoliucijos, kurioje mes nugalėjome, bet Europa vis tiek mums nepasakė tvirto „taip“ dėl Ukrainos perspektyvų įstoti į Europos Sąjungą, pamaniau, kad būtų visai neblogai panašiu tuneliu nelegaliai integruoti visą Ukrainą į Europą.
Tokia šio romano atsiradimo istorija.
– Įdomus ir romano stilius. Viena vertus, tai euroromanas, kuriame nėra vietos nuoboduliui, kita vertus, tai įtaigi Ukrainos gyvenimo satyra, kuri balansuoja tarp pasakos ir anekdoto. Kaip jūs ieškojote stiliaus, balso, kuris tiktų šiai istorijai?
– Kai romanas pasirodė, mane Ukrainoje daug kas kritikavo – teigė, kad ši knyga yra prieš Ukrainą, kad aš ne patriotas, o išdavikas.
Bet mano tikslas buvo paprastas – norėjau išjuokti tai, kas mūsų šalyje yra blogai. Tai terapinis juokas – kad ukrainiečiai pažvelgtų į save iš šalies ir ištaisytų savo mentaliteto neigiamus bruožus.
Stilistiškai šis romanas parašytas kaip atsakymas Voltaire’o „Kandidui“. Karbidas ir Kandidas net rimuojasi. Tai juokinga fantasmagorija, europietiškas avantiūristinis romanas, kuriame sekama „Kandido“ ir šiek tiek François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ stiliumi.
Kodėl? Todėl, kad būtent Apšvietos epochoje buvo pradėtas kurti neigiamas stereotipas apie Rytus, – Voltaire’as „Kandide“ pirmą sykį aprašė Europos rytų gyventojus kaip piktus, nevalyvus ir kraujo ištroškusius barbarus.
Tai stereotipo pagrindas, ant kurio pastatyta siena tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos, – Briuselyje mūsų tiesiog bijo, laiko puslaukiniais. Taigi Kandidas pastatė sieną, o manasis Karbidas po ta siena iškasė tunelį.
– Pabandykime išsiaiškinti, apie ką šis romanas. Taip, jis apie kontrabandą, korupciją, sienas ir laisvę. Kita vertus, skaitant romaną galima atsiminti biblinę istoriją apie Mozę, vedantį žydus į Pažadėtąją žemę, ar graikų mitą apie Ikarą, kurį taip pat pražudė pernelyg ambicinga ar net kvaila idėja. O ką jūs atsakote žmonėms, kurie klausia, apie ką šis kūrinys?
– Aš stengiausi tekstą parašyti taip, kad būtų įdomu ir taksi vairuotojui, kuris jame galėtų atrasti linksmą kriminalinę istoriją, ir filosofui, kuris jame galėtų įžvelgti aliuzijas į Voltaire’ą ir mitą apie Rytų Europą.
Kontrabandos temos atžvilgiu tai labai realistinis romanas, jame aprašiau tikras schemas, veikiančias mūsų pasienyje.
Daug vietinių kontrabandininkų, policininkų ir politikų tikrai atpažintų save, jei tik skaitytų knygas.
Nėra atsitiktinumas ir tai, kad pagrindinis romano herojus yra istorijos mokytojas, mat man atrodo, kad ukrainiečiai labiau domisi istorija, o ne ateitimi.
Pas mus iki šiol laužomos ietys dėl kunigaikščių ar Antrojo pasaulinio karo ir emocijų tuose ginčuose daugiau nei tuomet, kai kalbame apie tai, kaip gyvensime rytoj. Šis romanas – tai šiandienos Ukrainos portretas. Kritiškas, bet parašytas su didele meile.
– „Visi poetai siekia vieno – keršto ir šlovės“, „Poetai išradingai veidmainiauja ir meluoja“ – tai kelios frazės iš „Karbido“. O jūs pats, kaip savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo poezijos, sutinkate su šiomis gal kiek perdėtomis mintimis?
– Taip, žinoma. Mano pirmos trys knygos buvo poezijos. Bet štai jau devynerius metus nesu parašęs nė vienos poetinės eilutės, rašau vien prozą ir esė. Mano manymu, poezija – pavydi meilužė, ji palieka tave, kai pamato, kad tu jai neištikimas.
Bet pačią poeziją laikau aukštesne literatūros forma už prozą. Gal ir todėl, kad poezija – tai kažkas gryno, tikro, iš jos neįmanoma uždirbti, o štai proza – jau žaidimas su masiniu skaitytoju, darbas publikai. Todėl poetas turi būti girtas ir jaunas, o prozininkas – su akiniais ir kabinete. Juokauju, žinoma.
– Jūsų „Karbidą“ tam tikrais atžvilgiais galima priskirti prie vadinamųjų karinių romanų – palyginti naujam žanrui, kuriuo pastaraisiais metais užsiima daug ukrainiečių rašytojų. Įdomu, kaip juos vertina Rusijos leidyklos ir skaitytojai?
– Atsakymas paprastas: niekaip. Kultūrinis bendradarbiavimas ar domėjimasis tarp mūsų šalių nutrūko. Aš pastaruoju metu neskaitau rusiškų knygų, neklausau rusiškos muzikos, nežiūriu rusiškų filmų.
Viena vertus, man neįdomu, o, kita vertus, bjauru, nes V.Putinas pavertė mus, taip pat ir mane, rusofobais.
Tiesa, kai aš pristatinėjau „Karbidą“ Vašingtone, renginyje apsilankė buvęs V.Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, kuriam knyga labai patiko, jis net vieną skyrių išvertė į rusų kalbą ir paskelbė savo interneto puslapyje. Tai vienintelis vertimas į rusų kalbą.
– Jūsų biografijoje radau du intriguojančius faktus: gimėte Rygoje ir baigėte karinį licėjų. Gal galite smulkiau papasakoti apie savo ankstyvąjį gyvenimą?
– Taip, gimiau Rygoje, bet tai labiau atsitiktinumas – mano motina studijavo Rygos medicinos universitete.
Ji planavo mane pagimdyti jau namuose, Ukrainoje, bet planus sugriovė pirmalaikis gimdymas.
Galima sakyti, kad tai buvo mano pirmasis sprendimas gyvenime, – gimti vienoje Europos sostinių, o ne mažame miesteliūkštyje Užkarpatėje.
Karo mokyklą pasirinkau todėl, kad būti kareiviu man atrodė labai romantiška.
Aš augau be tėvo, todėl man taip pat norėjosi tapti vyru už du – dabar aš tai jau suprantu. Be to, padėtis namuose buvo ne pati geriausia, o karinė mokykla ne tik suteikė stogą, bet ir maitino, rengė.
Tais metais aš aktyviai rašiau eilėraščius, sukūriau net mokyklos himną, bet nesvajojau, kad kada nors tapsiu profesionaliu rašytoju. Man atrodė, kad tokios profesijos nėra – būtina kur nors dirbti, o vakarais savo malonumui kurti eilėraščius apie meilę.
– O kodėl pasirinkote Balkanų kalbų studijas?
– Visų pirma, man atrodo, kad pagal temperamentą aš esu balkanas. Užkarpatės pietūs kultūriniu atžvilgiu labai artimi Balkanų šalims.
Praeityje tai buvo viena erdvė – tarkime, Tisos upė išteka pas mus, teka į Serbiją ir įteka į Dunojų.
Neatsitiktinai pati seniausia ukrainiečių diaspora gyvena būtent Serbijoje – taip atsitiko dėl natūralios migracijos. Pas mus panašios vestuvių dainos, labai artima virtuvė, mūsų naminis alkoholinis gėrimas taip pat rakija, vaisių sulčių distiliatas.
Antra, mano manymu, Balkanai – pats įdomiausias ir gyviausias Europos kampelis, kuriame gyvenimas virte verda.
Nors gimiau Rygoje, nepasirinkau baltistikos studijų – pas jus šalta, tamsu ir gana nuobodu, jūs gyvenate tokioje teisingoje, ramioje, daugiau ar mažiau klestinčioje Europoje. O štai Balkanuose daug skurdžiau, daugiau problemų, bet taip pat daugiau juoko, dainų, saulės ir polėkio.
Daugiau apie įvykius Ukrainoje – p. 12–16
Pasimatymų diena
Vilniaus knygų mugėje šeštadienis – Pasimatymų diena. Šiandien numatyta daugybė susitikimų tiek su lietuvių, tiek su užsienio rašytojais. Literatūros mėgėjai galės apsilankyti belgų rašytojo Jeano Philippe’o Toussaint romano „Mylėtis“ pristatyme (12 val.), susitikti su islandų rašytoju Hallgrimuru Helgasonu (13 val.), lietuvių prozininke Kristina Sabaliauskaite (14 val.), britų bestselerių autore Karen Swan (15 val.), Jono Noreikos anūke Silvia Foti (15 val.), čekų kilmės vokiečių rašytoju Jindrichu Mannu (18 val.), Sigitu Parulskiu ir Sauliumi Tomu Kondrotu (19 val.).
