„Kriaušių lauko“ autorė: „Jeigu norime išlikti psichiškai, turime iškalbėti savo traumas ir skausmus“

„Man labai gėda, kad Sakartvelo vyriausybė neišsako aiškios nuomonės dėl Ukrainos. Absoliučiai nepriimtina tai, kas dabar vyksta ir kaip Rusija veikia prieš kaimynus. Mums nepriimtina, kad su mumis elgiamasi kaip su „mažu kaimynu“, net ne kaimynu, kaip su maža Rusijos provincija. Nėra tokio dalyko kaip „mažas kaimynas“, – sakė kartvelų rašytoja Nana Ekvtimišvili. 

N.Ekvtimišvili romanas „Kriaušių laukas“ buvo įtrauktas į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą ir jau išverstas į 14 kalbų.<br> N.Sopromadzės nuotr.
N.Ekvtimišvili romanas „Kriaušių laukas“ buvo įtrauktas į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą ir jau išverstas į 14 kalbų.<br> N.Sopromadzės nuotr.
 Kartvelų rašytoja N.Ekvtimišvili. <br>N.Sopromadzės nuotr.
 Kartvelų rašytoja N.Ekvtimišvili. <br>N.Sopromadzės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Raminta Jonykaitė

Mar 25, 2022, 11:39 AM

Tiesa, šis pokalbis įvyko dar iki karo Ukrainoje, tad kai kurios temos šiandien skamba visai kitaip, o kai kurie rašytojos nuogąstavimai tapo baisia tikrove.

Lietuviškai pasirodžiusiame romane „Kriaušių laukas“ rašytoja ir kino kūrėja pasakoja apie praėjusio amžiaus pabaigos Tbilisį ir į pašalius nustumtus žmones, kurių balsas niekam nebuvo svarbus.

„Jeigu nori išlikti psichiškai, turi kalbėti, atskleisti savo ir kitų žmonių patirtis“, – sakė rašytoja. 
 
„Kriaušių laukas“ sulaukė tarptautinio dėmesio – buvo įtrauktas į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą ir jau išverstas į 14 kalbų. Santvarkų pervartą patiriančio Tbilisio gatvėse vyksta rupus, laukinis gyvenimas, o tolimame jo pakraštyje tebeveikia vadinamoji Idiotų mokykla, oficialiai skirta protiškai atsilikusiems mokiniams, bet tapusi namais daugybei beglobių vaikų.

Kiekviena diena Idiotų mokykloje – tai kova už išlikimą, kurio jos auklėtiniai siekia kiekvienas savaip, kartu atrasdami draugystę ir vienas kito palaikymą bei vienintelę šeimą, kurią jiems tenka pažinti.

Aštuoniolikmetė Lela ką tik pabaigė Idiotų mokyklą, bet dar pasilieka joje gyventi – kol apsispręs, ką nori veikti toliau. Ir kai į mokyklą kreipiasi pora iš JAV, norėdama įsivaikinti devynmetį Iraklį, mergina supranta privalanti padaryti viską, ką gali, kad padėtų berniukui. Net jei geriau nei kas kitas žino, kokias paslaptis saugo prie mokyklos žaliuojantis gražių, bet vaisių niekada nesunokinančių kriaušių laukas ir su kokiais pavojais jai teks susidurti bei kokius šiurpius dalykus turės iškelti į dienos šviesą.

Kaip pabrėžė knygos vertėja Kotryna Garanašvili, autorė atskleidžia neįtikėtinai detalų, autentišką, nuoširdų ir nepaprastai realistišką praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Sakartvelo paveikslą. Ir suderina beveik neįmanomus dalykus – labai sudėtingas, jautrias, aktualias, dėmesio reikalaujančias temas ir lengvumą, žaismingumą, optimizmą.

Jūsų dėmesiui – specialus pokalbis su N.Ekvitišvili apie romaną „Kriaušių laukas“, Sakartvelo praeitį ir dabartį bei negirdimiems žmonėms suteiktą balsą.  

– Papasakokite apie „Kriaušių lauko“ priešistorę ir patirtis, kurios lėmė, kad parašėte šią knygą. 

– Užaugau Sakartvelo sostinėje Tbilisyje, Gldani rajone. Ten yra vaikų namai, kurie kartu yra ir internatinė mokykla. Užaugau šalia tos mokyklos, mūsų namus nuo jos skyrė tvora. Visą vaikystę mačiau mokyklos vaikus, daugelį jų gerai pažinojau.

Buvo dalykų, kurių tuo metu nesupratau. Pavyzdžiui, vaikų patiriamas fizinis smurtas, kurį matydavau kasdien, ir tai, ką jie pasakodavo apie savo patirtis. Tai buvo įprasta praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje – visur, kiekviename kampe patirdavome kokį nors smurtą. 

Esu laiminga, kad mama leido man žaisti su tais vaikais ir pakviesti juos į mūsų namus, kalbėtis su jais. Buvo tėvų, kurie bijojo leisti ten savo vaikus, nes kai tavo vaikas nueina už tvoros, nesi tikras, kas jam gali nutikti.

Mano mama taip pat kalbėdavosi su vaikais. Ji nenorėjo manęs ir mano sesers saugoti nuo to pasaulio. Ji visada pasakodavo mums istorijas apie daug sunkių dalykų, kurie įvyko mūsų aplinkoje. Manau, kad dėl to ir esu, kas esu.  

Kai nuvykau į Gruziją jau ramiais laikais, vėl pamačiau tuos vaikus. Jie jau buvo suaugę vyrai ir moterys, kai kuriuos mačiau gatvėse elgetaujančius. Buvo labai sunku matyti juos toje situacijoje.

Tie vaikai neturi balso. Gal esu vienintelis žmogus, kuris prisimena ir kuriam jie pasakojo istorijas apie save. Jie neturi šeimų, giminių – nieko, kas galėtų išklausyti jų istorijų ir prisiminti.

Tada pasakiau sau: gerai, papasakosiu istoriją ir pabandysiu nepamiršti, ką žinau apie juos. Žinoma, „Kriaušių laukas“ – grožinis tekstas, charakteriai išgalvoti, tačiau taip galėjau suteikti savo prisiminimams vietą.

– Skaityti „Kriaušių lauką“ buvo sunku emociškai, yra labai daug sunkių vietų. Pavyzdžiui, prievartos scenos, neįsivaizduoju, kaip jas parašėte, kiek emocijų jums tai kainavo. Ką rašyti buvo sunkiausia?

– Gal sunkiausia rašyti apie seksualinį smurtą. Žinau, kad tai labai sunku matyti, ir priversti skaityti tuos seksualinės prievartos epizodus man nėra lengva, bet manau, kad tai yra to pasaulio dalis. Nenorėjau jos nutylėti, kad skaitytojams būtų lengviau.

Tai nebus lengva knyga. Nenorėjau jos sušvelninti. Jeigu noriu aprašyti tą pasaulį, jeigu noriu iš tikrųjų kalbėti apie tuos vaikus ir suteikti jiems erdvę knygoje, turiu būti sąžininga ir kalbėti apie dalykus, kurie nėra malonūs.

Tuo metu jaučiau, kad nesvarbu, ką tie vaikai pasakotų, niekas jais netiki, nes jie yra vaikai su negalia. Jie laikomi „ne viso proto“ ir nesvarbu, ką jie kalba, niekas tuo nepatikės.

Jeigu aš, kaip vaikas, girdėjau tokias istorijas, galiu numanyti, kad buvo daug daugiau dalykų, kurie vyko, daug žiauresnių ir brutalesnių, kurių gal net negalime įsivaizduoti. Taip pat ir kituose vaikų namuose. Kartais manau, gal aprašiau per švelniai, buvo daug daugiau visko, ko net aš negaliu įsivaizduoti. 

– Pasirinkote kriaušes kaip šio romano metaforą. Ką jos reiškia šiame romane? 

– Tiesą sakant, sceną kriaušių lauke parašiau, nes iki šiol prisimenu, kur tas kriaušių laukas buvo, kokie buvo medžiai. Parašiusi supratau, kad tos kriaušės, kurios niekam nerūpi – ar jos apsemtos, ar ne, ar joms užtenka saulės, ar ne, ar vaisiai nukris ar ne, – gali būti tų vaikų metafora.

– Ar palikote bent šiek tiek vilties knygoje? Nenoriu atskleisti visos istorijos, manau, kad ten yra vilties prošvaisčių, bet iš tikrųjų atrodo, kad visi žmonės knygoje, ne tik tie, kurie gyvena mokykloje, bet ir visi žmonės aplink ją yra nelaimingi. Laimės knygoje visiškai nėra. Labai nyki ir tamsi vieta, ne tik vaikams, bet visiems žmonėms, vieta be vilties, pasmerkta šalis. Toks jausmas buvo, kai skaičiau knygą. 

– Nežinau, nesu tikra, ar ten tik tamsa ir neviltis. Pasirinkau esamąjį laiką istorijos pasakojimui. Tai perteikia ir vaikų jausmą – vaikai taip gyvena, jie yra dabartyje, jie nepajėgia permąstyti dalykų, kurie buvo praeityje, arba svarstyti, kas galėtų įvykti ateityje.

Dabartis yra labai svarbi vaikams, nes taip jie apsaugo save. Jeigu jie pradėtų galvoti apie tai, kas vyko praeity, jie neišgyventų. 

Vaikystės dabartiškumas yra stiprus, ta vaikų dabartis turi savyje ir labai daug džiaugsmo. Jie yra vaikai, jie turi sunkumų ir problemų, neturi tėvų, bet jie turi vienas kitą.

Manau, knyga yra ir apie meilę bei draugystę. Jie neturi žmonių, kurie galėtų duoti jiems gerą pavyzdį, bet jie turi vienas kitą – tai vienintelis dalykas, ką jie turi savo gyvenime. Nežinau kaip, bet tie vaikai, mano knygos veikėjai, vis tiek sugeba duoti vieni kitiems meilės, gerų emocijų ir vilties.

Nežinau, kokia yra ateitis – ji nenumatoma ir galbūt tamsi. Kai vaikas patiria seksualinį ir fizinį smurtą, kai jis niekam nereikalingas, mes žinome, kad būna labai sunku išeiti iš to pasakojimo ir kurti savo gyvenimą. Nes tu net įgūdžių neturi.

Taip, gal yra įgūdžių išlikti savais būdais, gal kriminaliniais ar smurtiniais, bet vis tiek kiekvienas vaikas turi šviesą. Norėjau parodyti, kad net tokiais atvejais, kai nieko gero neįvyksta šių vaikų gyvenime, vis tiek yra šviesa, kuri logiškai nepaaiškinama. 

– Manau, kad „Kriaušių laukas“ taip pat kalba apie pabėgimą ir pabėgimo neįmanomumą. Ar sutiktumėte su tuo? 

– Žinoma, sutinku, nes tai, ką patiri būdamas vaikas, visada lieka su tavimi. Tai lemia, kaip tu gyvensi toliau.

Žinoma, gali daug dirbti su savimi, gali laimėti, gali atidėti savo praeitį ir pasakyti –  kažkas kitas sprendė dėl mano vaikystės, o dabar galiu spręsti pats. Žinoma, tai suteikia vilties, kad teoriškai yra galimybė pabėgti. Tačiau kas gali tai padaryti?

Tikrai, yra daugybė vaikų, kurie negali to padaryti, jų ateitis jau tam tikra prasme nuspręsta. Taip, literatūroje svarbu teorinė galimybė, ne taip svarbu statistika, svarbu išlikimo idėja.

Manau, kad tą idėją galima atrasti mano knygoje. O gal ne knygoje, gal manyje, nes aš tikiu, jog žmonės, kad ir kas nutiktų, gali išlikti dvasiškai gyvi ir eiti pirmyn.  

– Knygoje rašote apie praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį. Lietuvoje pastaraisiais metais taip pat matome literatūros kryptį – knygas apie tuos laikus. Kodėl būtent dabar? Ar mums reikėjo ilgesnio laiko, kad suprastume to meto traumas, ką tas laikas reiškia mums, kad rašyti apie jį pradedame dabar, o ne prieš dešimt ar penkiolika metų?  

– Žinoma, mums reikia laiko apgalvoti dalykus ir turėti tam tikrą atstumą nuo įvykių. Be to, mano kartai, kuri dabar dirba su dešimtuoju dešimtmečiu, reikėjo laiko visų pirma išlikti  fiziškai.

Aš iki šiol turiu tą jausmą – o, aš išlikau! Mano gyvenime buvo akimirkų, kai galvodavau: mano gyvenimas tęsiasi, aš gyva, dešimtasis dešimtmetis yra praeitis. Aš visą laiką tarsi pasitikrinu – tai praeitis, dabar yra dabar, aš išlikau. 

Po kurio laiko atėjo metas psichiniam išlikimui. Jeigu nori išlikti psichiškai, turi kalbėti, rašyti istorijas apie savo ir kitų žmonių patirtis.

Esu tikra, kad Lietuvos ar Sakartvelo autoriai, kurie patyrė tą sunkų politinį ir socialinį laiką savo šalyje, nebando specialiai ieškoti kokių nors dramų. Man nerūpi ieškoti įtemptų siužetų, išnaudoti tuos laikus, kad kurčiau įtampą knygose ar filmuose. Viskas ten apie mane, mano jausmus, esu jų apimta.

Dešimtajame dešimtmetyje užaugau, dešimtajame dešimtmetyje apsisprendžiau – kalbu apie sprendimus išlikti žmogumi, netapti tokia kaip kiti, galvoti apie principus, būti tikrai pikta, bet sugebėti neatsakyti tuo pačiu.

Tokie dalykai vyko su manimi. Todėl dešimtasis dešimtmetis dabar svarbus ir bus svarbus visada. 

– Tuo metu turėjote galimybę išvykti į Vokietiją. Viename interviu pasakėte, kad tai pakeitė jūsų mąstymą ir požiūrį į savo šalį. Ar tai buvo vienas esminių momentų jūsų gyvenime?  

– Absoliučiai. Buvimas Vokietijoje neatskyrė manęs nuo mano tapatybės, bet padėjo sąmoningai ją suvokti. Pradėjau suprasti dalykus, bet neromantizavau jų, bandžiau kritikuoti, bet nepradėjau nekęsti. Tai man labai padėjo suprasti save ir savo šalį.

Tiesą sakant, padėjo pamatyti labai gerų ir pozityvių dalykų savo šalyje ir kultūroje, kurių gal nebūčiau pamačiusi, jeigu būčiau pasilikusi ten.

Man išvykus, mano šeima, artimieji ir draugai toliau gyveno Sakartvele. Aš pasiėmiau savo prisiminimus su savimi tarsi uždarytus hermetiškoje dėžutėje, be jokios sąveikos su pasauliu. Žmonės liko Sakartvele su tais pačiais prisiminimais, bet jiems po to nutiko daug dalykų. Kasdien, įvykis po įvykio.

Jie turėjo kai ką pamiršti, kad galėtų priimti naujus įspūdžius, naujus sunkumus. Nes iki šiol socialinė tikrovė Sakartvele labai sudėtinga. 

– Kalbate apie dabartį jūsų šalyje. Kaip jaučiate, kuria kryptimi ji eina? Skaičiau interviu, kuriame sakėte, kad matote tam tikrą grįžimą į sovietmetį. Ar tai tikrai dabar vyksta ir kaip tai galėtumėte paaiškinti?

– Manau, kad Sakartvelo vyriausybė dabar palanki Rusijai. Man tikrai gėda, kad jie neišsako aiškios nuomonės dėl Ukrainos, aiškiai neišreiškia požiūrio į situaciją tarp Rusijos ir Ukrainos.

Jie nepasako, kad tai, kas vyksta su Ukraina dabar, vyko su Sakartvelu. Ir tebevyksta iki šiol. Turiu omenyje Rusijos okupaciją, tą kasdien judančią Sakartvelo sieną. 

Jūsų šalis turi tą pačią praeitį su Sovietų Sąjunga kaip ir Sakartvelas. Lietuva buvo pirma šalis, kuri paskelbė nepriklausomybę 1990 metais. Sakartvelas tai padarė metais vėliau, bet iki dabar Sakartvelo nepriklausomybės deklaracija nėra Rusijos politikų priimta.

Tikrai noriu būti optimistė ir sakyti: taip, Sakartvelas išlaikė daug sunkių metų ir šimtmečių, išlaikys ir dabar, bet esame didelio karo akivaizdoje, matome, kas vyksta Ukrainoje, Kryme, ir Pietų Osetijoje, Abchazijoje. 

Man tikrai sunku prognozuoti, kas gali įvykti, bet žinau vieną dalyką: absoliučiai nepriimtina tai, kas dabar vyksta ir kaip Rusija veikia prieš kaimynus. Mums nepriimtina, kad su mumis elgiamasi kaip su „mažu kaimynu“, net ne kaimynu, kaip su provincija – maža Rusijos provincija.

Nėra tokio dalyko kaip „mažas kaimynas“. Kiekviena valstybė turi savo orumą, istoriją, kultūrą ir žmones.

Tikiuosi, kad Rusijos politika vieną dieną žlugs ir jie supras, kad šiuolaikiniame pasaulyje mums nereikia tokių autoritarinių režimų ir tokios politikos.

Mums reikia naujo laisvo pasaulio, kur žmonės ir valstybės priima vieni kitus nesivadovaudami vien politiniais ir ekonominiais interesais. Tikiuosi, kad galėsiu tai patirti ateityje. 

– „Kriaušių laukas“ buvo įtrauktas į ilgąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Manau, kad sulaukėte labai daug reakcijų iš įvairių valstybių. Kaip priimama jūsų knygą? Ar matote skirtumą, kaip žmonės iš skirtingų šalių priima knygą, kaip supranta temas ir socialinę tikrovę, aprašytą knygoje? 

– Visiškai netikėta, kad mano knyga dabar išversta gal į keturiolika kalbų. Žinoma, „Man Booker“ padidino susidomėjimą, tarptautiniai leidėjai susirado knygą. Man, mano knygai ir Sakartvelui didelis dalykas, kad kartvelės knyga, parašyta kartvelų kalba, pasiekia kitas šalis.

Mano šalyje knyga sulaukė gana daug literatūros kritikų dėmesio, apdovanojimų, gavau reakcijų iš skaitytojų, bet, tiesą sakant, Sakartvele knygos neturi tokio didelio poveikio kaip Europoje, kur gyvenimas nėra toks sunkus. Žmonės tada labiau atviri sunkioms, tamsioms istorijoms, labiau domisi sudėtingomis socialinėmis problemomis.

Sakartvele kasdienis žmonių gyvenimas toks sunkus, kad tokia knyga nors ir turi vietą, bet ji labai maža. Kasdien tiek visko nutinka, matai tai per televiziją, socialiniuose tinkluose, išeini į gatvę ir matai tikrovę, kuri tave veikia kur kas stipriau nei knygos.

Nemanau, kad šiuo metu knygos galėtų paveikti kasdienį gyvenimą Sakartvele. Tačiau knygos gyvena ilgai. Geros knygos nesensta.

Tikiuosi, kad ir Sakartvelo tikrovę, kurią išgyvename dabar, šitą sunkią socialinę ir politinę tikrovę, galėsime aprašyti, ir vieną dieną ji taps istorija, kurią galėsime rasti tik knygose.

Gyvenimas galėtų būti lengvesnis ir laimingesnis, nes kartvelai yra žmonės, kurie moka mėgautis gyvenimu.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.