Kūrėjas jaukinasi mirtį – ir gyvenime, ir kūryboje „Poezijos pavasario“ laureatui L. Jakimavičiui įteikta Maironio premija

„Nežinau, kiek reikia pelnyti apdovanojimų, kad žmogus imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekados nebus gana“, – ištarė 62 metų poetas Liudvikas Jakimavičius, šiais metais pelnęs Maironio premiją.

„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr. 
„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Knygos viršelis.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Knygos viršelis.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
„Poezijos pavasario“ laureatas L.Jakimavičius.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
Renginio Maironio literatūros muziejuje akimirka.<br>M.Patašiaus nuotr. 
L.Jakimavičius. <br>M.Patašiaus nuotr. 
L.Jakimavičius. <br>M.Patašiaus nuotr. 
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

May 27, 2022, 7:28 PM, atnaujinta May 27, 2022, 7:29 PM

Dvi savaites trukusio festivalio „Poezijos pavasaris“ laurai ir Maironio premija L.Jakimavičiui skirti už eilėraščių rinkinį „Paliktos paletės“  (LRS leidykla). 

Penktadienį Kaune vainikuotas keliolikos poezijos, esė, pjesių knygų autorius „Lietuvos ryto“ korespondentui papasakojo tiek apie kūrybą, tiek apie gyvenimą, kurį pastaruoju metu pakoregavo užklupusi liga. 

– Mūsų gyvenime laimė ir nelaimė, džiaugsmas ir liūdesys labai dažnai  vaikšto susikibę rankomis. Neseniai feisbuke guodėtės, kad atsidūrėte  ligoninėje ir net buvote praradęs balsą. Kita vertus, „Poezijos pavasario“  laurai ir Maironio premija šiemet atiteko būtent jums. Kaip jūsų galvoje  ir širdyje sugyvena šie du dalykai?

– Pasaulis pilnas radikalių ir švelnesnių prieštaravimų. Visiškai  teisingai pasakėte. Tada, kai guodžiausi feisbuke balsą praradęs, dar  nenutuokiau, kad labai greitai patirsiu ir šį tą panašaus į klinikinę mirtį. Tada net nesvajojau, kad nelyg iš dangaus man nukris ir „Poezijos  pavasario“ ąžuolo vainikas ir garsiausia Lietuvoje literatūrinė premija. Draminė situacija tiesiog ideali rimtai tragikomedijai kurti, – svarstytų  koks nors teatro kritikas ar dramaturgas. Tačiau mano atveju taip nėra. 

Tie du kraštutinumai, kuriuos galėtume suvesti į priešpriešą „mirtis–gyvenimas“, per pastaruosius keletą metų yra taip nusišlifavę ir  prigludę vienas prie kito, kad net tarytum suaugę į vieną medžio kamieną. Prie visokių mirties triukų, iššaukiant baimes ir nuojautas, aš mėginau  pratintis, ir kol kas visai neblogai man sekasi būti ramiam ir nepaklysti  tarp dviejų pušų. 

Aišku, protingo žmogaus siekiamybė yra tą mirtį prisijaukinti, kad ji nebūtų tragedija nei tau, nei aplinkiniams. Pranciškus iš Asyžiaus tą  siekiamybę įgyvendino tobulai, išviliojęs mirtį į šviesą, prisijaukino ir  švelniai vadino ją savo sese. Iki tokio švento nuskaidrėjimo žmogui eiti  ir eiti. Ir kažin, ar įmanoma prieiti, nes kiekviename mūsų juk tūno ir gyvulys.

„Poezijos pavasario“ prizas – kitas kraštutinumas. Jei būčiau piemeniškų  metų ir mentaliteto, gal imčiau šokinėti iš laimės, bet nebesu. Ir kai  stebiu save, kas dėl to pasikeitė, matau, kad nežmoniškai padaugėjo  rūpesčių. Iš visų kampų pasipylė telefono skambučiai – duok interviu, nusifotografuok, nusifilmuok, dalyvauk, paskaityk, atsakyk... O tos sveikatos ne per daugiausiai. Na, išsišiepęs kol kas tempiu tas roges,  žiūrėsim, ar nepatrūksiu, ar nesibaigs kvapas. 

– Koks jūsų santykis su „Poezijos pavasario“ festivaliu ir ar jis, tas santykis, kaip nors keitėsi bėgant metams? Kitaip tariant, nuo kada ir  kaip aktyviai šiame festivalyje dalyvaujate?

– Mano požiūris į festivalį labai teigiamas. Jo reikalingumą patvirtino ir sustiprino pastarieji keleri karantino metai, kai renginys buvo  apstumdytas ir patrauktas į viešojo gyvenimo paraštę. Bet dėl to nereikėtų  per daug dūsauti, visai kultūrinei raiškai juk panašiai buvo nutikę. 

Kai buvau jaunas maištininkas, festivalio adresu esu paleidęs ir kritinių  pastabų, esą jis nepaslankus, stinga dinamikos, modernumo, plintantis ne į gylį, o į plotį. Ilgainiui mano požiūris keitėsi, ir šiandien visus tuos  kritinius žodžius atsakingai atsiimu. Buvau labai neteisus. O šio festivalio gyvybės šaltinis veriasi visai ne modernumo ir tradicijos sandūros erdvėje, o betarpiškesniame bendravime su skaitytoju. 

Kiti festivaliai nekeliauja per provinciją ir nesistengia artinti poezijos prie provincijos gyventojo. Beje, niekas juk nedraudžia rašyti projektus  festivaliams ar atskiriems moderniosios, elitinės poezijos renginiams – avangardo raiškai ir sklaidai. Jei yra tokių minčių ir pakankamai autorių, pirmyn, o „Poezijos pavasaris“ yra savo vietoje ir į svetimas teritorijas nesikėsina.

Festivalyje dalyvauju nuo jaunumės. Važiuodavau ir tolimais maršrutais į  užsienį su viena ar keliomis nakvynėmis. Pastaraisiais metais mano  kelionių maršrutai trumpėjo. Pasivažinėju po Šiaurės Rytų Lietuvą, kur turiu savo sodybą ir pavasariais bei vasarą reziduoju. Ir man gana, ir  manęs gana regiono poezijos mėgėjams.

– Festivaliai neapsieina be kuriozų, smagių ar liūdnų įvykių. Kokie jums  labiausiai įsiminė?

– Tikrai. Yra ir linksmoji tų festivalių pusė. Poetai – kūrybinga ir driokstelėjusi publika. Iš jų visko gali tikėtis, o ir savaime kartais kas nors smagaus nutinka. 

Jau ir šiais metais poetas Aivaras Veiknys savo feisbuko paskyroje aprašė  linksmus lietuvių poetų nuotykius už Atlanto. Įsivaizduokit, Agnė Žagrakalytė kažkur Kalifornijoj buvo priversta miegoti su nepažįstama  moterim vienoje lovoje. Ir ne iš meilės, o dėl to, kad rengėjai nesumojo, kad Lietuvos poetai ir poetės nemėgsta savo guoliu dalintis su nepažįstamais žmonėmis. Prakeikti individualistai, sakyčiau.

– Jei kalbame apie apdovanojimus, kuriais jūs nebuvote itin lepinamas, reiktų pasakyti, kad esate bene vienintelis lietuvių rašytojas, pelnęs Gaisrininkų premiją, skirtą už pjesę „Gaisrininkų legendos“. Koks  apdovanojimas plačiąja prasme jums buvo ir yra svarbiausias?

– Nežinau, kiek reikia pelnyti apdovanojimų, kad žmogus imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekados nebus gana. Už „Paliktas paletes“  jau pelnau trečiąją literatūrinę premiją – Vlado Šlaito Ukmergėje, Dionizo Poškos Šilalėje ir Maironio Kaune. Provokuojate mane pašmaikštauti  ir pasakyti, kad vis dėlto širdžiai mieliausia man buvo Gaisrininkų premija,  nes tokia buvo skirta tik vieną kartą, ir ji pirmoji, nelyg pirmoji duktė eilėje visų kitų premijų ir apdovanojimų. 

Niekados jų nesivaikiau ir nesidomėjau painiomis procedūromis, kaip ir už ką jos paskiriamos. Pats ne kartą esu siūlęs kandidatu Nobelio premijai  nuo Lietuvos Rašytojų sąjungos Sigitą Gedą – buvo toks laikas, kai galėjo ją pelnytai gauti. 

Nieko nepadarysi, lietuviai patys šiek tiek kalti, kad negali nesikivirčyti ir nesidalyti briedžio miške. Jie vis keletą metų iš eilės pasiūlydavo po  kelis kandidatus nuo mūsų mažos Lietuvėlės, tad ir akademikų dėmesys  Baltijos šalių literatūrai nusilpo, tad premijomis pamalonino mūsų  kaimynes – Lenkiją ir Baltarusiją. Na, bet tikėkime, kad per dešimtmetį Lietuva užsiaugins naują literatūros nobelininką. Būtų didelis ir  reikšmingas dalykas Lietuvai, kaip valstybei, tokį užsiauginusiai.  

Nobelio premija tikrai verta dėmesio, ir dėl jos jaunimui verta paplušėti. Milijonas ir vardas išsprendžia visus tolesnio gyvenimo buities klausimus, daugiau nebelieka ko siekti, o tai jau negerai kvepia ištežimu ir tuščia puikybe. Tos visos premijos turi ir tamsiąją pusę, kad nominantą gali  pražudyti kaip kūrėją, jei tasai nesuvokia išbandymo varinėmis triūbomis  pavojų.

– Nesate itin produktyvus poetas. Knygoje „Paliktos paletės“, spėju, sudėti eilėraščiai, kuriuos rašėte nuo 2007 metų, kai pasirodė jūsų  eilėraščių apysaka „Elio“. Šiaip ar taip, „Paliktose paletėse“ nemažai su mirtimi susijusių įvaizdžių, tokių kaip „šermenys“, „drobulė“, „kapai“, „Vėlinės“. Ar tai galėtų reikšti, kad pastaruoju metu jūsų gyvenimą ir  kūrybą, kurie yra susisiekiantys indai, užvaldė pralaimėjimo, išėjimo nuojautos?

– Gerai pastebėjote, ir jūs ne pirmas. „Paliktose paletėse“ gana daug mirties. Gal tai net vyraujanti tema. Paaiškinsiu, kodėl. Didžioji  knygelės eilėraščių dalis rašyta pandemijos ir karantino metu. Beje, ir  pats tą „kovidą“ buvau pasigavęs, ir gana rimtai savaitę su juo  galynėjausi. Visaip galėjo baigtis, žinant mano gretutinę sveikatą. Bet,  kaip jau sakiau, tai ne pirmas mano pasikalbėjimas su mirtimi. Ji mane  išmokė į ją pačią žiūrėti ramiai, ne kaip į siaubingą tragediją, o kaip  į eilinį kasdienybės įvykį. 

Taigi tas dialogas ir iki šios dienos vyksta. Pasąmonė diskusijų  avanscenon išmetinėja kažkokius pabaigos, sustojusio laiko vaizdinius ir  kolizijas, o aš stengiuosi visa tai prisijaukinti, džiaugdamasis kiekviena  likusio gyvenimo akimirka. Ir tai nėra joks pralaimėjimas, nes kaip  dainuoja Leonardas Cohenas „The death is not the end“ (liet. „mirtimi  niekas nesibaigia“). Esu religingas žmogus, ir tai mane gelbsti. 

– Jei man reiktų apibūdinti „Paliktų palečių“ esmę, pacituočiau kelias eilutes iš šios knygos: „Šypsos bedantė senatvė, apsikabinusi savo vaikystę“. Kas jums buvo svarbiausia rašant ir sudarant šią knygą?

– Knygelės nerašiau, kaip galima būtų įsivaizduoti rašytoją ir jo rašomą knygą. Na, pamėginkime šyptelėti iš tokio vaizdinio – sėdi prie rašomojo  stalo susikrimtęs ir susimąstęs rašytojas ir nuo ryto iki išnaktų rašo  knygą „Paliktos paletės“. Juokinga, ar ne? Tai ne apie mane, taip niekados  nerašiau. 

O į knygelę subyrėjo kažkokios probėgšmais brūkštelėtos pastabos ant ko pakliuvo – popieriaus skiautės, parduotuvės čekio ar kitur, kur ta  mintis mane aplankė. Kažkiek su jomis teko padirbėti, kad nebadytų akių,  bet svarbiausia mintis buvo nepradėti gražbyliauti, siekiant didesnio  literatūrinio efekto, neaukoti minties dėl gražios formos. Ir svarbiausia  atrodė išsaugoti švarą, kad net detalių niuansai imtų kažką sakyti kuo  tuštesnėje erdvėje. Savotiškas minimalizmas, sakyčiau.

– Vienas smagiausių jūsų kūrybinio gyvenimo epizodų – „Šėpos“ teatras,  su kuriuo bendradarbiavote ar ne dešimtmetį? Kaip atsimenate tuos laikus?  Ar tuomet likdavo laiko poezijai? Ar satyrinių pjesių rašymas kaip nors  paveikė jūsų poetinį mąstymą?

– „Šėpos“ teatras buvo bene intensyviausias mano kūrybos laikas gyvenime.  Beje, ir smagiausias. Mūsų trupė kūrė jį gyvai ir spontaniškai, su  užsidegimu. Mums pasisekė, kad teatras ir jo kūryba pateko į jam skirtą didelių politinių ir istorinių įvykių lauką. Teatras tapo tiesiog reiškiniu,  to gyvo proceso dalimi, reiškinio, peržengiančio vien scenos rampos  reikalavimus ir erdvę. Įvykiai gimdė teatrą, o teatras skatino įvykius. 

Žymaus komunistų veikėjo Vladimiro Beriozovo prisiminimuose yra smagiai aprašyta, kaip partija sekė, kas vyksta „Šėpoje“, kaip CK posėdžiuose  svarstė – uždaryti ar palikti. Tą spaudimą mes jautėme, buvau net kartą  iškviestas į CK pasikalbėti ir pasiaiškinti. Pokalbis buvo gana švelnus,  ir jie manęs neperkalbėjo „nuimti gazą“. Tie jų pasiūlymai jau buvo  visiškai pasenę. 

Poezija tuomet pasislinko į antrąjį planą, bet prisipažinsiu, man skambėjo ir pavojaus varpai, nuogąstavau, kad taip įsijautęs į žanrą,  neprisiauginčiau prie veido vien humoristo ir komedianto kaukės. Tokie  dalykai poetui pavojingi, nes mūsų skaitytojo ir stebėtojo suvokimas nėra  taip išvystytas, kad skirtų, kas yra rimta, o kas juokai. 

Tą pavojų labai gerai pajuto aktorius Rolandas Kazlas, pamatęs, kad darosi  sunku vaidinti rimtus vaidmenis, nes publika į jį žiūri kaip į humoristą  ir žvengia ten, kur turėtų verkti. Rolandas tuomet nutraukė sutartis su humoro laidomis ir atsisakė juokdario amplua. Juozas Erlickas taip ir  liko vieno vaidmens – humoristo – rogėse. Poezijoje aš stengiuosi būti gana rimtas, nors vardan žinomumo ir populiarumo galėčiau pavaryti ir  šaižiais groteskais. Bet kam man to reikia?

– Tiek jūsų eilėraščiuose, tiek biografijoje justi savotiškas laviravimas tarp liūdesio ir linksmumo, tarp rimtumo ir šmaikštumo, tarp išminties ir  sąmojo. Vis dėlto įdomu, ką atsakytumėte, jei jūsų kas nors paklaustų:  kaip jums, gyvenimo nuėjusiam daugiau nei pusę kelio, atrodo, ar jis, tas  gyvenimas, – labiau linksmas ar liūdnas, labiau komiškas ar tragiškas?

– Atsakysiu vienu savo gyvenimo epizodu, kuris nutiko paauglystėje. Močiutės laidotuvės Marcinkonių kaime. Antrą dieną nuobodūs kaimo  giedotojų giedojimai prie mirusiosios, paguldytos ant baltai aptiesto stalo. Mes, septyni anūkėliai išsliūkinom laukan ir nuslinkom į daržinę.  O ten – parengtas karstas. Dangtis atremtas į sieną. Kažkuris pasiūlė  „pasimatuoti“, ir visi paeiliui gulėme į karstą, mėginome nutėkšti mirusiojo veido išraišką. 

Buvo pasiutusiai juokinga ta „primierka“. Ir tada vyriausias pusbrolis ištarė: „Būtų linksma, jei nebūtų liūdna.“ Ši sentencija mane persekiojo  visą gyvenimą. Aš joje beveik visas ir sutelpu. O tarp linksma ir liūdna  – juk visa „palikta paletė“ emocinių spalvų ir atspalvių. Talpu. Gal  todėl labiausiai ir mėgstu tragikomedijos žanrą ir groteską. Man nepatinka,  kas plakatiškai plokščia, nesvarbu, vien liūdna ar vien linksma. Kiekvienoje giliai išgyventoje akimirkoje yra ir to, ir kito, ir negalėčiau pasakyti,  ko daugiau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.