Prancūzų rašytoja Annie Ernaux gimė 1940 m. ir užaugo mažame Ivto miestelyje, Normandijoje. Savo kūryboje autorė nuosekliai ir įvairiais rakursais nagrinėja gyvenimą, paženklintą lyčių, kalbos ir klasės skirtumais. Jos kelias į literatūrą buvo ilgas ir sunkus.
Annie Ernaux debiutavo knyga „Les armoires vides“ („Tuščios spintos“) ir jau šiame kūrinyje pradėjo tyrinėti savo normanišką kilmę, tačiau literatūrinį proveržį padarė ketvirtoji knyga „La place“ („Vietafą gyvenime“).
Jau karjeros pradžioje rašytoja susikoncentravo į autobiografinę literatūrą, derino istorinę ir asmeninę patirtį – vaizdavo savo tėvų socialinį progresą („Vieta gyvenime“, „Gėda“), paauglystę („Tai, ką jie sako, arba nieko“), santuoką („Sustingusi moteris“), aistringą romaną su Rytų europiečiu („Paprasta aistra“), abortą („Įvykis“), Alzheimerio ligą („Lieku tamsoje“), motinos mirtį („Moteris“) ir krūties vėžį („Fotografijos naudojimo būdai“).
Prancūzų kritikai itin palankiai įvertino jos istorinius memuarus „Metai“ („Les Années“) – daugelis juos laiko autorės „magnum opus“ (liet. aukščiausio lygio kūriniu). 2008 m. išleistoje knygoje A.Ernaux pirmą kartą apie save rašė trečiuoju asmeniu ir suteikė galimybę pažvelgti į Prancūzijos visuomenės gyvenimą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat 2000-ųjų pradžios. Tai jaudinanti socialinė istorija apie moterį ir besikeičiančią visuomenę, kurioje ji gyveno.
Už knygą „Metai“ ji buvo nominuota 2019 m. tarptautinei Bookerio premijai.
A.Ernaux tiki, kad rašymas išlaisvina. Jos kūriniai yra bekompromisiai ir parašyti paprasta, švaria kalba. Rašytoja su didele drąsa ir aštrumu aprašo gėdą, pažeminimą, pavydą ar nesugebėjimą suprasti, kas iš tiesų esi.
Lietuviškai galime skaityti du A.Ernaux romanus: „Sustingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“ (abu vienoje knygoje 1994 m. išleido „Žaltvykslė“, vertė Vilhelmina Vitkauskienė).
Pirmajame romane su įstabiu tikslumu ir subtilumu vaizduojamas mergaitės kelias iš vaikystės per paauglystę ir jaunystę į moters pasaulį. Antrasis romanas nuoširdžiai, pastabiai pratęsia ir papildo pirmąjį – tai dukters pasakojimas apie tėvą, išskirtinė ir kartu bendražmogiška brendimo, savo vietos gyvenime ieškojimo istorija.
Premija visiems laureatams, kurią sudaro diplomas, aukso medalis ir 10 mln. Švedijos kronų (šiandienos kursu – 922 700 eurų), tradiciškai įteikiama Stokholmo rotušėje gruodžio 10-ąją, švedų inžinieriaus, chemiko, dinamito išradėjo Alfredo Nobelio (1833–1896) mirties metinių dieną. Tik Taikos premija teikiama Norvegijos sostinėje Osle.
Literatūros kritikai ir Nobelio premijų stebėtojai šiemet buvo pasidaliję į dvi stovyklas.
Buvo manančių, kad ankstesni Akademijos pasirinkimai patvirtino, jog ji nemato reikalo apdovanoti žinomų autorių, ypač tų, kurie jau parduoda milijonus knygų.
Buvo ir tokių, kurie manė, kad atėjo laikas apdovanoti visame pasaulyje žinomą ir mylimą rašytoją.
Iš aštuoniolikos narių sudaryta Švedijos akademija vis dar atsigauna po ją sukrėtusio, 2017–2018 metais kilusio „#MeToo“ skandalo, ir prieštaringai vertinamo 2019 metų Nobelio premijos skyrimo austrų rašytojui Peteriui Handke.
Praėjusiais metais Nobelio literatūros premija skirta Zanzibare gimusiam rašytojui Abdulrazakui Gurnahui „už bekompromisį ir atjaučiantį skverbimąsi į kolonializmo padarinius bei pabėgėlio likimą prarajoje tarp kultūrų ir žemynų“.
