Pasitelkęs absurdo poetiką ir graudžią ironiją, autorius žvelgia į iškilius ir varganus mūsų gyvenimo reiškinius, istorines, socialines, politines, kultūrines aktualijas. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
* * *
Kita rūšis
Kodėl nerūšiuoju šiukšlių?
Menininkas, rūšiuodamas šiukšles, kuria instaliacijas. O ką jau aš sukursiu?
Todėl Kultūros ministerijoj dėstau kultūrą.
– Kultūra nebūna nei naujoji, nei politinė. O jei kultūrai reikia prierašo „naujoji“ – tai ne kultūra, o nepatvarūs junginiai, susidarantys maišant Europos pinigus su šiukšlėm (žodžiais, garsais, daiktais...). Kultūrą nuo „naujosios“ lengvai atskirtume, jei nebijotume naudotis akim ir ausim. Kartais girdime: kultūros politika. Patyčios! Kur yra politika, ten nebūna kultūros. Tyčiodamiesi jie pasako net: „karo menas“. Bet joks kareivis, matęs išverstas žarnas, to nevadins menu. Generolai – ne kompozitoriai.
Vietoj kultūros nūnai patiekiami kultūros projektai. Ir nieko! O jei restorane vietoj valgio jums patiektų valgio projektą?
Remti kultūrą... Tie griūvantys projektai neparemti nesilaikys. Bet kai sušluosim šiukšles, ten bus kultūringiau.
Jei kultūra yra kultūra – ramsčių jai nereikia. Ji pati remia žmogų ir dangų.
Remti reiktų politiką. Kai politika bus paremta, ji negrius ant žmonių.
* * *
Sustokime ir susivokime
Naujas klimato atšilimas numatomas balandžio mėnesį. Bet nereikia panikuoti. Prognozės rodo, kad spalį vėl atvės.
Ilgai manyta: jei daugiau teršime gamtą, žiemos bus šiltesnės. Tai nepasitvirtino. Galėsime teršti mažiau.
* * *
Visos laimingos šeimos panašios
Alyzas gyveno su Aliodija, turėjo du vaikus, ir nieko jiems netrūko. Sykį Aliodija tarė:
– Sutikau kitą vyrą.
– Aš kasdien sutinku net po keletą vyrų, – nuramino Alyzas. – O iš viso jų mūsų gamykloj gal trys šimtai.
Prabėgo metai... Tėvai daug dirbo, vaikai daug valgė. Viskas buvo gerai.
– Ar dar sutinki tą vyrą? – paklausė Alyzas.
– To nebesutinku, – atsakė Aliodija. – Bet sutikau kitą.
– O aš vis tuos pačius, – dūsavo Alyzas. – Naujų darbdavys nebepriima.
Aliodija išvirė kopūstų. Prabėgo dar metai...
– Kažin, kaip tas vyras – teiravos Alyzas. – Gal numirė?
– Gyvas, – šypsojo Aliodija. – Mes susitikinėjam.
Alyzas irgi vyptelėjo, prisiminęs, kad ir pats susitikinėja su Aliodija: virtuvėj, tarpdury...
– Vadinas, tarp jūsų nieko rimto.
Dar norėjo pridurti, kad kur kas rimčiau, jei nebesusitinki su žmogum...
Bet iš kiemo parbėgo vaikai, reikėjo su tais žaisti.
* * *
Baigiau su tuo
Kaip beprasmiškai leidau dienas, kai ieškojau gyvenimo prasmės...
Tikėjau: yra žodis – ir daiktas turi būti. Kažkas gi tą prasmę turėjo!
Bet jei paslėpė, tai nereikėjo? Gal radęs ir aš kur nukiščiau...
Lioviaus ieškot ir pradėjau gyventi.
* * *
Duobės prie stalo
Rašiau kaip visados: askdiubndurtsmjsodyudtrospaoaiauayoz...
Pradėjęs niekada nežinau, kaip pabaigsiu, bet labai svarbu parašyti nuo a iki z. Paskui jau galima dailint...
Džiaugiausi ryto sėkme... Net žmonai perskaičiau. O ta kad ims niurzgėt:
– Visąlaik rusas, virusas, karas, maras... Rašyk kap žmuogus!
– Tai apie ką man rašyt?
– Apie meilę.
– Gera tema, – pritariu. – Buvau pamiršęs.
Palinkstu prie popieriaus: „Sykį viena lietuvaitė pamilo rusų kareivį...“
Maniškė budi už nugaros.
– Tučtuojau išbrauk rusą! – rikteli.
– Negaliu, – purtau galvą. – Ketvirtieji karo metai... Visur pilna rusų. Tą išbrauksiu – kitas išlįs.
– O kur lietuviai?
– Visi fronte... šita lietuvaitė likus viena visam ūkyje, tai nieko keisto, kad įdarbino ten rusų belaisvį. Aišku, iš pradžių abu jaunuoliai žvelgė į kits kitą kaip natūralūs priešai, bet pamažu...
* * *
Įtarimai
Duonos kepalą, muilo gabalą padėjau lentynon – žiūrėjau, kas bus.
Nei po dienos, nei po kitos – nėmaž nepabrangę. Taigi, produktai patys sau nekelia kainų.
Bet man kyla minčių...
* * *
Rudens rūkai galvose ir kitose žemesnėse vietose (3)
Dar svarbesnis šiais energijos taupymo laikais yra kitas egzistencinis klausimas:
– Kur važiuojame?
Keliuose tiek mašinų! Negali būti, kad visi žino, kur važiuoja. Deja, retas policininkas išdrįsta patrukdyt. Vairuotojas gi ne tik vairuoja – ir telefonu kalba, ir internete naršo...
O jei vienas kitas maždaug teisingai nurodys kryptį, to negana.
– Kodėl ten važiuojam? Kas bus, jei nenuvažiuosim?
Svarbu, kad vairuotojas imtų mąstyti: prie jūros esu buvęs, miške – irgi, darbe – nuobodybė, namuos tai seniai nieko naujo. Nebent krautuvėj kainos bus dar neregėtos...
Betikslį judėjimą stabdytų vizos. Vizą gautum tik įrodęs, kad reikalas rimtas. O rimti reikalai yra trys: gaisras, cunamis ir žemės drebėjimas.
Bet jei krautuvėj gaisras – ko ten skubėt?
Prisimenu, kai buvau jaunas vairuotojas, įvažiavęs į žiedą, nebemokėdavau išvažiuot – taip ir sukdavaus, kol baigdavosi benzinas.
Šiandien sėdžiu namuos. Ar tiesiai važiuodamas būčiau toliau nuvažiavęs? Užtat ir sakau: jei negali nevažiuoti – sukis ratais. Galima tokius įrengt už miesto. Pagaliau, yra kažkokios žiedinės savivaldybės...
Žiedų valdovais visi mes galim būt!
* * *
Naujųjų išvakarėse ieškau senųjų vertybių
Ieškau sveikatos
– Jaučiu didelį susirūpinimą, – skundžiuos.
Daktaras pasiklauso radijo.
– Tokie laikai, – ramina. – Europoj susirūpinimo šiemet išgauta daugiau nei seniau per dešimtmetį. Jungtinėse Valstijose atrasti neriboti susirūpinimo klodai. Vietom net Afrikoj trykšta susirūpinimo fontanai...
– Šitaip susirūpinimas tik išmetamas į orą! – piktinuos.
– Saulės ir vėjo energijos taip pat ilgai nemokėjom panaudoti, – primena daktaras. – Bet jau greitai susirūpinimu bus varomi automobiliai, lėktuvai, laivai...
– O tankai?
– Susirūpinimą naudosim vien taikiais tikslais.
– O raketos su ribotu susirūpinimo užtaisu? Paukšt į kremblių!.. Kai rusai susirūpins, gal Europa vėl ims gyvent nerūpestingai? Argi tai ne taikus tikslas?
Daktaras purto galvą.
– Susirūpinimas negali pažeisti rusų erdvės. Pagaliau rusų galvose net nėra sparnelių, kuriuos galėtų susirūpinimas sukt.
Išeinu dar labiau susirūpinęs, įkvepiu susirūpinimu persmelkto oro.
Tuoj sprogsiu iš susirūpinimo, ir gal tada...
