Kalėdas įprasta švęsti namuose su artimaisiais, tačiau daugybė žmonių jau kurį laiką tiek Kalėdas, tiek Naujuosius metus priversti sutikti toli nuo tėvynės. Vienas tokių – baltarusių rašytojas Andrejus Chadanovičius.

Po išblėsusių protestų prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusiją palikęs 50 metų A.Chadanovičius artėjančias šventes sutiks Lenkijoje, kur pastaraisiais metais yra priverstas gyventi.

A.Chadanovičius – vienas garsiausių dabarties baltarusių poetų, kurį ignoruoja režimas, bet mėgsta laisvos šalys. Jo eilėraščiai išversti į anglų, čekų, ispanų, lietuvių, vokiečių, slovakų, slovėnų kalbas.

Neseniai lietuviškai pasirodė A.Chadanovičiaus eilėraščių rinktinė „Fantominiai džiaugsmai“ (išleido „Poetinis Druskininkų ruduo“), nuo kurios ir prasidėjo mūsų pokalbis.

– Jūsų naujuose eilėraščiuose, sudėtuose į neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią knygą, yra kalėdinių ir naujamečių motyvų. Su kokiomis nuotaikomis sutiksite artėjančias Kalėdas ir Naujuosius metus?

– Tiesą sakant, aš jau 25-erius metus stengiuosi kasmet parašyti ką nors apie Kalėdas. Man svarbiausias švenčių laukimas. Su juo susijęs tikėjimas stebuklu, viltis, kad viskas pasikeis į gera – ateis laisvė, taika ir tiesiog normalus europietiškas gyvenimas.

Porą tokių eilėraščių parašiau viešėdamas Lietuvoje. Prieš kurį laiką Baltarusijos valdžia uždraudė humanitarinį licėjų, kuriame aš tuomet dėsčiau, o Vilniaus licėjus, rodydamas solidarumą, ėmė kviesti mūsų licėjaus dėstytojus ir studentus per kalėdines atostogas.

Per vienus Naujuosius metus, kai aš bandžiau grįžti iš Vilniaus namo, prie sienos iškilo rimtų problemų dėl vizos. Bet lietuvių pasieniečiai žinojo, kad aš dėstau licėjuje (jie kažką apie mus žiūrėjo per televizorių), ir mane praleido. Man tai buvo tikriausias kalėdinis stebuklas ir aš parašiau eilėraštį, kuris yra knygoje.

Pastaraisiais metais visi baltarusiai Kalėdas ir Naujuosius metus sutinka su prieštaringais jausmais. Sunku negalvoti, kiek tavo pažįstamų ir tavo pažįstamų pažįstamų sėdi kalėjimuose (kukliausiais skaičiavimais, pusantro tūkstančio politinių kalinių), kiek žmonių buvo priversti palikti tėvynę ir negali sugrįžti namo (mažiausiai šimtai tūkstančių), kiek tavo ukrainiečių draugų turi kariauti, kiek išskirtų šeimų. Todėl visiems mums norisi tikėti, kad Naujieji metai atneš ne tik pokyčius kalendoriuje.

[[ge:lrytas:lrytas:29709368]]

– Papasakokite savo pasitraukimo iš Baltarusijos istoriją.

– 2021-ųjų vasarą aš gavau nedidelę stipendiją ir su mažu lagaminėliu išvykau į Varšuvą. Po savaitės valdžia uždraudė Baltarusių PEN centrą ir Nepriklausomą rašytojų sąjungą, o mano kolegų iš PEN centro namuose pradėjo kratas. Tie kolegos per kelias dienas paliko šalį, o aš nepasinaudojau atgaliniu bilietu. Kelioms savaitėms mane priglaudė pažįstamas lenkas. Vėliau gyvenau Vienoje, Krokuvoje, Gdanske ir vėl Krokuvoje. Reguliariai lankausi ir Vilniuje – Europos humanitariniame universitete dėstau baltarusių studentams, kurie taip pat neturi galimybės sugrįžti namo.

– Jus galima pavadinti karštu Aliaksandro Lukašenkos režimo opozicionieriumi. 2020-ųjų vasarą ir rudenį aktyviai dalyvavote protestuose prieš šį režimą. Jūsų daina „Sienos“ net tapo neoficialiu baltarusių opozicijos himnu. Kaip tie protestai atrodė iš vidaus? Kaip jums atrodo, kodėl baltarusių revoliucija užgeso, skirtingai nei Maidano Kijeve?

– Daugelis skeptikų, ypač Ukrainoje, teigia, kad baltarusių protestai buvo pernelyg taikūs: dainos, eilėraščiai, šokiai, plakatai, gėlės omonininkams. Tiesa, ne visi žino, kad tais metais jėgos struktūros net medžioklinius šautuvus iš medžiotojų buvo konfiskavę.

Kai merginos ir senutės be baimės eina automatų ir guminių lazdų link, kai į protestus išeina pensininkai ir invalidai, įmanoma nebent moralinė pergalė. Tarp milijonų protestuotojų buvo mažai žmonių, galinčių panaudoti jėgą ir smogti kitam žmogui, – visi, kurie tai sugeba, atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir padarė karjerą omone. Tik išėję iš kalėjimų 2020-ųjų rudenį mūsų žmonės vėl ėjo protestuoti ir pakartotinai sėdosi į kalėjimą. Tiesa, kai už protestus ėmė skirti ne 10 parų, o 10 metų, daugelis palūžo ir išvažiavo, o likusieji, galima sakyti, pasislėpė pogrindyje ir gyvena vidinės emigracijos sąlygomis.

Protestai man paliko kelis neišdildomus įspūdžius. Tarkime, niekada nepamiršiu vasaros, kai ne tik Minską, bet ir visus miestus užliejo žmonių su nacionalinėmis baltomis-raudonomis-baltomis vėliavomis upės. Iš kur atsirado šimtai tūkstančių šių vėliavų, jei vakar jų nebuvo nė vienos? Kažkur buvo paslėptos arba pasiūtos per vieną ar dvi naktis.

Antrasis įspūdis susijęs su rudeniniais vadinamaisiais protestais kiemuose. Šimtuose vietų vienu metu vakare iš namų pasipildavo žmonės, bendraudavo, megzdavo pažintis. Jie kviesdavosi intelektualus skaityti paskaitų, muzikantus koncertuoti, poetus skaityti eilėraščių skveruose, parkuose, vaikų žaidimo aikštelėse, tiesiog prie daugiabučių laiptinių.

Aš dalyvaudavau šiuose susitikimuose 2020-ųjų spalį ir lapkritį, kartais net po keletą kartų per dieną – niekada geresnių klausytojų nesu matęs. Dabar aš susitinku su šiais žmonėmis, kai dalyvauju skaitymuose Lenkijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Sakartvele, visur, kur 2020–2023 metais išvyko baltarusiai.

– O ar jūs, kaip poetas, pilietis, opozicionierius, asmeniškai susidūrėte su režimo siaubu, represijomis, cenzūra?

– Rimtų represijų, ačiū Dievui, išvengiau, o su cenzūra susidurdavau nuolatos: aš nesu išleidęs nė vienos knygos valstybinėse leidyklose, tik mažose nepriklausomose, kurios dabar arba buvo priverstos užsidaryti, arba veikia emigracijoje.

Daugelį metų mano vardo nebuvo galima minėti valstybinėje žiniasklaidoje, jai buvo leidžiama tik parašyti, kad tarptautiniame festivalyje dalyvavo „toks ir toks užsienio poetas ir jo vertėjas“. Vertėjas – čia apie mane. Dabar aš skaitau paskaitas apie literatūrą savo „YouTube“ paskyroje, kurią režimas neseniai pripažino ekstremistiniu. Už mano paskaitos peržiūrą Baltarusijoje galima gauti 15 parų arešto arba didžiulę baudą. Bet vis tiek 80 procentų peržiūrų – iš Baltarusijos.

[[ge:lrytas:lrytas:29709285]]

– Kaip manote, kas jums būtų atsitikę, jei būtumėte priėmęs sprendimą nepalikti Baltarusijos?

– Manau, kad sėdėčiau kalėjime. Kai jau buvau Lenkijoje, man atėjo šaukimas į tyrimo komitetą. Formaliai – kaip liudytojui. Pas mus daugelį tokiu pagrindu kviečia, bet anaiptol ne visus paleidžia. Šiaip kai ką gali ir paleisti užsimindami, kad kitą kartą tikrai neišeisi, tad daryk išvadas.

– Kodėl tokie diktatoriai, kaip A.Lukašenka ir Vladimiras Putinas, leidžia nepatogiems žmonėms išvykti iš šalies ar net juos veja?

– Manau, todėl, kad žmonėms nekiltų jausmas, jog juos galutinai prispaudė prie sienos ir daugiau nėra visiškai jokios išeities, išskyrus vienintelę – sukilimą. Kita vertus, mes stengiamės logiškai suvokti žmones ir sistemas, kurios, mano manymu, jau seniai liovėsi vadovautis bendražmogiška logika.

Ar toks išstūmimas iš šalies turi prasmę? Baltarusių politinė aktyvistė Marija Kolesnikova pasienyje suplėšė savo pasą ir pasirinko kalėjimą, bet tapo pačiu ryškiausiu mūsų protestų simboliu. Sviatlana Cichanouskaja, spaudžiama režimo, išvyko. Ji ir toliau yra teisėtai išrinkta prezidentė ir lyderė visų baltarusių, kurie nusiteikę prieš diktatūrą, represijas ir karą, o tokių pas mus absoliuti dauguma.

– Kaip jūs keletą pastarųjų metų gyvenate emigracijoje? Kuo užsiimate? Kaip uždirbate duonai? Ar kankina tėvynės ilgesys?

– Nenumirti nuo ilgesio ir depresijos padeda darbas: kai rašai, verti arba ruoši paskaitą, stengdamasis spėti laiku, lengviau negalvoti apie problemas, kurių negali išspręsti.

Aš nebegaliu dėstyti Baltarusijoje, savo gimtajame universitete, bet galiu Vilniuje ir „YouTube“ kanale. Negaliu lankytis Baltarusijoje, bet dažnai lankausi ir dalyvauju skaitymuose įvairiose šalyse ir miestuose, kur gyvena man pažįstami ir nepažįstami baltarusiai. Aš negaliu nuversti neteisėtos, bet veikiančios valdžios, tačiau galiu parašyti eilėraštį arba, pavyzdžiui, išversti dainą, kuri – jei man, žinoma pavyks, – gali palaikyti žmones, kuriems nelengva.

Kartais šie užsiėmimai pelno šiek tiek duonos, o būna, kad ne tik duonos, bet ir reginį, kaip, pavyzdžiui, Londone pastatyta opera „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“, kuriai parašiau eiliuotą libretą.

[[ge:lrytas:lrytas:29709284]]

– Skaičiau, kad 2022-ųjų vasario 24-oji, kai V.Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą, jums atėmė balsą ir jūs ilgai negalėjote kurti? Ar sugrįžo tas poetinis balsas? Ir ar jis pasikeitė?

– Ir toliau rašosi retokai. Dažniau verčiasi. Pirmiausia karo metų ukrainiečių poezija. Pas mus ne aš vienas verčiu ukrainiečius. Vien praėjusį rugsėjį trijose šalyse, trijose mūsų išeivijos leidyklose buvo parengtos trys Serhijaus Žadano knygos. Pusantros – eilėraščių rinktinę ir eiliuotą knygos „Mesopotamija“ dalį – išverčiau aš.

– Kaip manote, ką tokiais fantominiais laikais, nuo kurių nėra kur pasislėpti, reiškia būti baltarusių poetu?

– Nesiimu kurti teorijų. Atsimenu, kad 2020–2021 metais labai išgyvenau, kad išsikvėpė baltarusių protestai. Tada atsidūriau Krasnagrūdoje, Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Buvo baisiai šalta ir baisiai gražu dėl gausaus sniego.

Aš vaikštinėjau, myniau takelius, kurdamas ilgas meditatyvines balades, kurios priminė pėdsakus ant sniego. Maniau, kad tai tik autoterapija, kol nepradėjau tais tekstais dalintis feisbuke. Staiga pasirodė, kad reakcijų yra ne mažiau nei per partizaninius koncertus Minsko kiemuose. Kad tai kai kuriems padeda, kaip ir kitų kūrėjų eilėraščiai. Net sužinojau, kad tuos mano tekstus žmonės perrašinėja ir siunčia įkalintiesiems. Išsyk atsirado motyvacijos parašyti dar ką nors.

[[ge:lrytas:lrytas:29702062]][[ge:lrytas:lrytas:29375439]]

– Ar turite vilčių, kad Baltarusija kada nors pasikeis ir jūsų drąsiai galėsite sugrįžti namo?

– Be abejo. Ir aš daugmaž įsivaizduoju, kaip tai bus. Apie tai net parašiau eilėraštį „Naujametinė atvirutė“. Parašyti tekstą manęs paprašė mūsų garsi aktorė ir dainininkė Ania Chitrik. Aš parašiau, o ji pagal jį sukūrė gerą dainą Izraelyje, kur dabar gyvena. Dainą galima paklausyti „YouTube“ kanale, o eilėraštį į lietuvių kalbą išvertė puikus jūsų poetas Antanas A.Jonynas. Tegul taip, kaip eilėraštyje, atsitinka tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje, tiek Izraelyje:

Naujametinė atvirutė

Kepsim šventėms saldųjį ragaišį,

Pasirūpinsime dovanom.

Drąsiai, saugiai sėsime prie vaišių,

Šeimininkai žemėje savoj.

Elnių rogėm šaunią kontrabandą

Tau Kalėdų Senis atgabens,

Ir pagal baltai raudonai baltą

Schemą eglutes įžiebs visiems.

Scenoj vėl skambės žvaigždučių dainos,

Padėkos melodija žvali.

Laisvei kaip ir meilei nėra kainos,

Visa kita – išsiburt gali.

Vėl keliausim ne tiktai lėktuvais,

Žingsnių aidas nebebus baugus,

Nebereikalingos taps slėptuvės,

O Kalėdoms kepsim pyragus.

O lemtis – kaip sesei atvirutė,

Brolio laisvėn rašoma tyra:

Grotos – tik pasiruošimas būčiai,

Kurioje suvaržymų nėra.

* * *

A.Chadanovičiaus ryšiai su Lietuva – glaudūs ir tvirti

„Lietuva – ne tik poetine, bet ir tiesiogine prasme – mano gyvenime atsirado, kai man buvo kokie 18 metų. Buvo trumpas laiko tarpas, kai jūsų šalis, kaip ir Baltarusija, jau buvo nepriklausoma, bet sienos, kaip tokios, dar praktiškai nebuvo. Tarp Vilniaus ir Minsko kursavo elektrinis traukinys, kuriuo mes su klasioku ir išvažiavom, susiorganizavę laisvadienio kelionę. Mes buvom imlūs įspūdžiams, vaikštinėjome ir garsiai žavėjomės, kaip aplinkui viskas gražu ir stilinga. Mes gyrėme lietuvius už europietišką dvasią ir „nesovietiškumą“. Taip įsijautėme, kad pamiršome susimokėti už kelionę troleibusu ir patekome į tvirtų kontrolierių grupės nagus. (Mūsuose kontrolierėmis tuomet dirbo geraširdės bobutės, su kuriomis buvo galima susitarti.) Čia susitarti nepavyko, mes praradom didesnę pusę savo pinigų ir, grįždami namo, apie lietuvių europietiškumą jau nebekalbėjome.

Po to atsirado sienos, vizos ir gerą dešimtmetį atvykti į Lietuvą man nepavyko. Antrą kartą atvažiavau jau su vienkartine lietuviška viza. (Šengeno vizų į Lietuvą dar nebuvo, ir atvažiuojančių baltarusių pasuose greit pasibaigdavo puslapiai.) Aš dalyvavau Poetiniame rudeny ir geras bičiulis M.Kvietkauskas išvertė keletą mano eilėraščių. Troleibusų su kontrolieriais Druskininkuose nebuvo, tačiau buvo daug gerų poetų ir pasitiko nuostabi alkoholiškai džiazinė atmosfera. <...>

Pastaruosius metus Lietuvoje tenka būti dažnai. Ėmiau skaityti paskaitas baltarusių studentams vilniškiame Europos humanitariniame universitete ir beveik kas mėnesį atvykstu čia iš Lenkijos, kur gyvenu pastaruosius porą metų. Be visa kita, skaitau kursą „Gimtoji Europa“ (linkėjimai Cz.Miloszui) apie šiuolaikinę Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos literatūrą. Šio kurso rėmuose stengiuosi pristatyti lietuvių autorius ir pakviesti juos į susitikimus su studentais“, – interviu A.Šlepikui yra pasakojęs A.Chadanovičius.

Į tėvynę net Kalėdoms sugrįžti negalinčiam baltarusiui nemirti iš ilgesio padeda darbas