– Kelyje kilo vėjas, – pasakoja Televizorius. – Keleiviai reiškia didelį susirūpinimą... O krautuvėj kilo duonos kainos. Pirkėjai reiškia...

Perpjaunu duonos kepalą: rytinę dalį prijungiu prie sviesto, vakarinę – prie lašinių.

– O jūsų name, – tęsia Televizorius, – kilo smurto banga...

Susirūpinęs išeinu kieman ir sutinku Fabijoną.

– A girdėjai, kad mūsų name?..

Jis mosteli kruvinu kirveliu.

– Visur dabar tas pats.

– Šiandien daugiau nebežudyk, – patariu.

– Pirmas nepulsiu. Bet jei kas nors pavadins žudiku...

Pakilęs grūmoja ne tik Fabijoniškėms, bet ir Pašilaičiams. Ir net tolimoms Turniškėms, kur visi įsivaizduoja saugūs esą...

Prieina policininkas.

– Iš jūsų niekas to nesitikėjo.

– Kas tau tikės... – dūsauja Fabijonas.

Policininkas smalsiai nužvelgia jį. Bet ką ten pamatysi – lietuviakalbis, žmogišku veidu, sverdėja nuo vėjo...

– Jūs gi jau jau turit specialiųjų poreikių...

– Mūsiškiai dabartės visam pasauly smarkūs! – pučias senelis. – Kol nesugrąžins diskriminacijos pagal amžių ir protą – gero nelauk...

– Visuomenė reiškia susirūpinimą.

– Dėl to ir stengiuos, – linksi Fabijonas. – Šiaip sau tai niekas nesirūpina...

– Kaip jumyse kyla tas noras smurtaut? – domisi policininkas. – Kiek lemia ekonominės sąlygos, kiek psichologinis veiksnys?

– Nieko apie tai neišmanau, – pyksta senis. – Gal dutūkstantaisiais ir lėmė. O šiandien pasaulis kitoks. Viskas ne taip!

– Papasakok, dėde.

– Pakeli kirvį... Čiaukšt...

Policininkas žalias, tai lepteli:

– Jūs žudikas...

... Kol paslepiam kūną... Namo grįžtu jau sutemus.

– Tu! – trimituoja pati. – Tū – tūūū!..

Susirūpinęs žvelgiu į tą ponią: gal nežino, kad diskriminacija panaikinta ir namiškiai nūnai ne brangiau kaip kariškiai. Galima nebesismulkint.

O galima ir susmulkint...

Akys merkias... Ne šiandien.

Maisto kainos nebekyla, nes į krautuves ateina žvitrūs, narsūs vyrukai ir numuša jas. Žinia, kliūva ir nekaltiems pirkėjams.

– Tai nusikaltimai perkamumui! – girdis riksmai.

– Jūs diržus susiveržkit!

Kai kurie pirkėjai susiveržia ne toj vietoj ir pakimba ant sijų.

– Specialiai į pirkėjus mes tikrai nesitaikom, – teisinas numušėjai. – Norit, kad pasitrauktume? Kas brangiau – kainos ar gyvybė?

Daugeliui pirkėjų – kainos...

Tad smurtas tęsiasi. Griūvantys duonos kepalai „Norfoj“ sutraiško tris pirkėjus, „Maximoj“ – keturis. O „Lidle“ pirkėjo kūną randa net po tualetinio popieriaus kaugėm.

Kai kurie numušėjai, regėdami tokius žiaurumus, sąmonėja ir jau rimtai suabejoja, ar kainos kyla savaime.

– O gal fašistai pardavėjai jas kelia?

Mušami duonos lazdelėmis šie prisipažįsta.

– Bet mes nekalti! – rėkia. – Taip, mes pirmieji susiremiam su pirkėjais. Bet kas mus išvaro į priekines linijas? Krautuvininkai!

Tik kur anuos rast? Pasislėpę užmiesčio vilose...

Tad narsūs kainų numušėjai, dar neseniai buvę pirkėjų draugais, tampa jų priešais ir, panašu, tuoj įsiplieks didelis brolžudiškas karas.

Pagaliau atskrenda Amerikos prezidentas ir pažada remti numušėjus tiek, kiek reikės.

– Tačiau pirkėjų gyvybės irgi privalo būti išsaugotos, – pareiškia jis.

Dėl to numušėjai pirkėjų dabar nebeleidžia į krautuves. Amerikiečiai barsto miltus iš malūnsparnių, tad Lietuvoj nuolat kyla rūkas. O kai iš lėktuvų ima mėtyt ir sunkius duonos kepalus – pirkėjams beveik nebelieka vilties išgyventi.

Bet sykį pardavėjai sučiumpa Kuršių nerijoj porelę įmitusių krautuvininkų ir ima juos lupti. Šie rėkt:

– Mes patys valgom! Ko mums kelti kainas?

Krautuvininkai rodo į perdirbėjus, perdirbėjai – į gamintojus, gamintojai – į karves: tos nuolat kovojančios dėl gyvūnų teisių, reikalaujančios gerint gyvenimo sąlygas, dėl to ir išlaidos.

Įsižeidusios karvės traukias į pietus. O iš ten plūsta asilų bandos.

– Mums daug nereik, – sako asilų vyresnysis. – Mes galim ir be teisių...

Bet iš tiesų asilai čia greit randa bendraminčių, gauna šiltų vietų eurotvartuose ir tampa lygesni už kitus.

O laimėję rinkimus skelbia visuotinį asilamą.

Mano kaimynas, žemvaldys, nuolat streikuoja, skundžiasi... Viskas jam blogai.

– Tai kaip kitiems jaustis? – sakau. – Aš juk išvis neturiu žemės! Nežinau net ant ko man stovėt...

Kaimynas pasemia du kastuvus, šliūkšteli maišan.

– Še tau.

Pauostau maišą. Girdėjau, kad geriausia žemė – aplaistyta krauju ir ašarom. Bet čia ne tas kvapas...

Vis tiek turėdamas žemės kitaip jaučiuos. Sykį net šūkteliu: „O, Žeme, kas tu be manęs!..“

Jau noris ir Lietuvą gint. Ir apsitvert nuo lietuvių. Prireikus galėčiau net galvą padėti – kaip sykis tilptų į maišą.

– Kas šiemet puola? – teiraujuos.

– Visi, – dūsauja kaimynas. – Visi nori žemės.

Dar neseniai smerkiau tokius, žemgrobiais vadinau. Dabar kitaip žiūriu.

Gal ir man pulti kaimyną? Kas kad geranoriškai pasidalino... Vis tiek jam daugiau liko. Ir riebesnės! Iš maniškės, mačiau, net sliekus išrinko.

Kita vertus, ir su puse maišo jau kaip reik nusiplūkiau. O jei antra tiek turėčiau...

Pritupiu ant kelmo. Kažin, karvininkystę ar bulvininkystę plėtoti? Sodininkystės tai ne. Mačiau, kaip vasarą priskridę laukinių dronų pulkai nulesė kaimyno vyšnias.

Normalūs paukščiai nūnai vasaroja Trečiojo pasaulio šalyse. Ir bičių nebėr. Bet kaimynas turi dvylika avilių – kiekvienam po dvylika tūkstančių sukultūrintų dronų – tie ir apdulkina bulves.

Ankstyvosios bulvės „Partizan“ sprogsta nuo menkiausio prisilietimo, tad laukų nebereikia specialiai užminuoti.

Rudenine bulvių rūšimi galima apmėtyti priešiškai nusiteikusių ūkininkų traktorius. O iš sėklinių pavasarį išsirita nauji dronai.

Visur – netradicinė žemdirbystė. Iš senųjų tradicijų belikus viena – žemę grobti.

Sutikęs Skarbauckį senuoju papročiu nusilenkiu ligi žemės, bet greit atsikvošėju, atsistoju šalia kaip lygus ir net įstoju į valstiečių partiją.

Paėjęs už kampo vėl išstoju. Nepatinka man tas priekalbis – „valstiečių“. Vakar, be žemės, gal ir buvau toks...

O šiandien, būdamas žemvaldys, net į banką įeinu kaip į paprastą valstiečio trobą. Galėčiau ten koja duris atidarinėt! Tik kad durys pačios, vos mane išvydusios, kuo plačiausiai prasiveria.

Sulekia ten sėdinčios ponios – visos trokštančios su manim pavakarieniauti. Bet aš pakviečiu tik švedus. Norisi rimtai pasišnekėt.

Kas be ko, į švedus ir žmona palankiau žiūrės.

Išėjęs iš banko vėl svarstau: o jei reikės didelius ariamos žemės plotus palikti dronams giesmininkams?

[[ge:lrytas:lrytas:30893613]][[ge:lrytas:lrytas:30566742]][[ge:lrytas:lrytas:30252559]][[ge:lrytas:lrytas:30699586]]

Gal geriau man kaimo turizmą plėtoti? Valkiojas čia visokie – rusai, lenkai, vokiečiai... Net ir slovakai šliaužia!

– A žemės yr? – klausia.

– Vo! – kresteliu maišą.

Visi žvelgia rimčiau. Gal pasiūlyt trečdalį žemės rusams ir tie pasitrauks?

O gal ir kitiems duoti? Lenkams – pagal Jogailos liniją. Latviams – pagal geros kaimynystės dėsnius. Vokiečiams – pagal divizijos dydį.

Slovakams tai nieko neduosiu. Antraip ir slovėnai užsimanys. Galo nebus.

Juozas Erlickas. Kitoks pasaulis: draugiškas rusams, patogus ir žmogui