„Kažkokia bybienė“, – giliai atsidūsta vienas Beno Lastausko pirmosios knygos „Tiems, kurie neskaito“ (išleido „Laisvės Media Group“) personažų.

Tie, kurie skaito, o prie jų turbūt reikėtų priskirti ir šią knygą atsiversiančius neskaitytojus, kažkur ties dvidešimtuoju puslapiu greičiausiai irgi ištars panašią frazę.

Ar jie bus teisūs? Net jei ir bus, jie turbūt skaitys toliau, nes kažkokios sunkiai paaiškinamos traukos šis neįprastas kūrinys turi. Jis išties yra visai „sexy“, tad gal ir nereikia stebėtis, kad tam tikra tradicinės literatūros parodija vilioja pirkėjus, – kovo mėnesį „Tiems, kurie neskaito“ karaliavo perkamiausių grožinių kūrinių dešimtukų viršūnėje.

Būtis autopilotu

Kas tas B.Lastauskas? Jis dar mokykloje pradėjo rašyti satyrinius tekstus. Vėliau baigė istorijos magistrantūros studijas ir dirbo viešųjų ryšių agentūroje. Pajutęs, kad reikia pokyčių, išėjo iš darbo ir, neturėdamas jokio plano, ką darys toliau, susikūrė „Contribee“ platformą. Čia jis pradėjo publikuoti tekstus, kuriuos anksčiau rašydavo socialiniame tinkle „Facebook“. Galiausiai parašė knygą.

[[ge:lrytas:lrytas:31317842]]

Apie ką „Tiems, kurie neskaito“? Apie kelis didmiesčio daugiabučių gyventojus, apie dvidešimtmečius, kurie bando mylėti ir mylėtis, keikti ir keiktis, linksminti ir linksmintis, gerti ir rūkyti, kitaip tariant, kurie gyvena autopilotu, valdomi atsitiktinumų, nepasitikėjimo savimi, stipresnių už juos aplinkybių.

Tačiau ne siužetas ir net ne personažų veiksmai knygoje svarbiausi. Tai kūrinyje užgožia aštriabriaunis ir itin klampus kaip ir jų jausena stilius, šiuolaikinis žargonas, prikaišiotas hipsteriškų frazių, tokių kaip „paxmielo apmąstymai“, „gal birka nuo veipų nebestovi“, „apgailėtini pyzdabolai“.

[[ge:lrytas:lrytas:29001375]][[ge:lrytas:lrytas:29874444]]

Keista, bet tas nesušukuotas, dygliuotas ir padrikokas, tarsi neišbaigtas tekstas be taisyklių ir atstumia, ir traukia – kaip ir knygos personažus jiems patiems netikėtos jų pačių jausenos, mintys, veiksmai: „Akinukai – sexy mokytojos iš pornūchos, palaidinė aptempta, išryškina krūtinę, kurią akivaizdžiai išpučia liemenukas. Su uggais į miestą iškritus. Sudaužot padėklą spanguoliukų shotų. Užgroja Enrique Iglesias – „Bailamos“. Mergytė iškart čiumpa už rankos, tempia į dance floorą, tu damuši paskutinį shotą, vos spėji ant padėklo apverstą padėt ir pasiduodi. Mergytė raitos. Rankos virš galvos, tada rankos ant šonų, pati prisitraukia prie tavęs, tada atstumia, apsuka. Nedrąsiai lieti.“

Knyga, kurią tiek skaitytojai, tiek neskaitytojai arba nuoširdžiai pamėgs, arba taip pat nuoširdžiai nekęs.

Kitokia Lietuva

„Jaučiasi, kad šią knygą parašė vyras, – šitiek daug futbolo ir alaus“, – taip vienas šių eilučių autoriaus bičiulis apibūdino naują Norberto Černiausko knygą „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ (išleido „Aukso žuvys“), praėjusį mėnesį įsitvirtinusią perkamiausių negrožinių knygų dešimtukų viršūnėje. Nors knygoje išties netrūksta futbolo ir alaus, ji nestokoja ir kitų dalykų – pavydėtinos erudicijos, sugebėjimo iš būtų ir nebūtų dalykų pinti gana įtikinamą pasakojimą, tikrove, tiksliau, tikrovės galimybėmis, pagrįsto vaizduotės polėkio, šmaikštaus požiūrio į istorinius įvykius ir tiesiog skaitymo malonumo.

N.Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016 m.) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018 m.) bendraautoris, vienas istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018 m.) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021 m.) sulaukė didžiulio atgarsio.

[[ge:lrytas:lrytas:31317843]]

N.Černiausko „Fado“ – išties neprastas Lietuvos alternatyviosios istorijos pavyzdys, keliantis svarbius klausimus, mokantis į istoriją žvelgti kitaip ir plečiantis skaitytojų pasaulėžiūrą. „Įsivaizduokite, kad Lietuva 1940-aisiais nėra okupuojama sovietų, vėliau nacių ir gana sėkmingai išlaviruoja per Antrojo pasaulinio karo bangas. Ji toliau gyvena nepriklausomą, įdomų ir savitą gyvenimą. Tokia ji pasitinka ypatingus 1968-uosius – apie šiuos metus ir pasakojama knygoje“, – tokį patarimą knygos pradžioje pateikia autorius.

Šiuo patarimu būtų paprasčiau vadovautis, jei N.Černiauskas knygoje bent keliomis pastraipomis būtų pabandęs įsivaizduoti, kaip Lietuva 1940-aisiais galėjo išvengti sovietų, vėliau nacių okupacijos ir sėkmingai išlaviruoti per Antrojo pasaulinio karo bangas. Tačiau tai gal jau atskiros knygos tema?

[[ge:lrytas:lrytas:30343596]][[ge:lrytas:lrytas:30872036]]

Dar vienas nedidelis knygos trūkumas – itin asmeninis. Aprašydamas alternatyvią pokario Lietuvos elektrifikacijos istoriją N.Černiauskas nerado vietos Elektrėnams, gimtajam šių eilučių autoriaus miestui.

Kita vertus, visai žavu, nors kiek ir baugu, kai skaitydamas suvoki, kad jei tam tikros aplinkybės būtų susidėliojusios kiek kitaip, galėjo atsitikti ir taip, jog šiame pasaulyje nebūtų atsiradę vietos ne tik tavo gimtajam miestui, bet net ir tau pačiam. Nei pasaulis, nei Lietuva dėl to tikrai nebūtų žlugę. Smagi knyga, kupina netikėtų atradimų.

Tarp perkamiausių kovo mėnesio knygų – literatūros išdaigos