Su pirmais „Gorbatschow Wodka“ gurkšniais ėmė tirpti ir sovietinio režimo horizonto linija. Kelionė į Paryžių 1989 metais tapo tiesiog ranka pasiekiama.

Gavęs asmeninį kvietimą iš aktoriaus Jeano Christophe’o Mončio traukiniu per Berlyną nusileidau „Mulen Ružo“ rojuje. Paryžiuje man buvo pasiūlyta režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv.Sulpicijaus (pranc. Saint-Sulpice) aikštėje, kurį sumanė rengti kultūrininkė Ugnė Karvelis.

Ji sumanė pakviesti poetus Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį ir Gintarą Patacką. „O tu, Vytai, galvok, kaip juos pristatyti tarptautinėje poezijos mugėje „Marche de la Poesie“, – ištarė.

Lietuvos balsas palengva brovėsi į paryžiečių sąmonę, o Ugnė siekė, kad „Poezijos turguje“ jis suskambėtų vaizdingu ir sodriu akordu.

Mano pažintis su aktoriais Jeanu Christophe’u ir Karolina Masiulis vyko U.Karvelis namuose. Vynas ir Sigito Gedos eilės, skirtos François Villonui, liejosi per kraštus: „Storulė Margo, ji vajėzau kaip kvaksi, kol plunksnas jai peša, sijoną atsegti ne vienas jai bandė iš mūsų draugų.“

Bet mane labiau žavėjo M.Martinaičio „Kukučio baladės“, prancūzų kalba skaitomos Karolinos ir Jeano Christophe'o.

Ugnė vertė lietuvių poetų tekstus, aktoriai redagavo ir intonavo juos prancūziškai.

Mes intensyviai kurstėme poezijos ugnį, įpylę į ją vyno ir aistrų.

Vėliau prisiminiau režisieriaus Jono Jurašo pasakojimą apie darbą su belgų aktoriais: „Neįmanoma ten rimtai dirbti, vos prasideda repeticija, artistai tuoj pat atsikemša vyno butelį.“

Prancūzų aktoriai taip pat veikė pagal tą patį „In vino veritas“ (liet. „Tiesa – vyne“) metodą, o jis pasirodė ne ką prastesnis už Konstantino Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą“.

[[ge:lrytas:lrytas:31980668]]

Mūsų poezijos spektaklio rėmai atrodė jau tvirtai sukalti, tik staiga – perkūnas iš giedro dangaus! S.Geda neatvažiuoja į Paryžių! Horizontas nusidažė raudona U.Karvelis keiksmų lava.

Iki tarptautinio renginio premjeros liko vos dvi savaitės, o „Tu, Vytai, galvok!“

Po bemiegės nakties šovė į galvą mintis: reikia pakviesti Vytautą Kernagį, kuris pabrązgins gitara ir atliks „Kukučio balades“ lietuviškai, o vietoj S.Gedos – poetą Antaną A.Jonyną.

Jo kelis poezijos posmus mokėjau atmintinai, o knygelę „Parabolė“ turėjau su savimi.

Ugnė griebėsi šiaudo ir pritarė mano „originaliam“ režisūriniam planui.

Mes veikėme beatodairiškai ir stačia galva nėrėme į poezijos stichiją.

Akimirksniu buvo išsiųsti oficialūs kvietimai A.A.Jonynui ir V.Kernagiui, kuris netrukus su savo gitara apsireiškė Paryžiuje. Laukėme tik Poeto.

Repeticijos vyko sklandžiai. Aš garsiai skaičiau Ugnei Antano eiles, ji vertė, o Karolina ir Jeanas Christophe’as suteikė joms autentišką prancūzišką kūną.

Šį kūrybinį pokštą prisimenu kaip gražiausią aktorinės išraiškos ir repeticijų etapą.

Pagaliau atėjo ilgai laukta diena. Drauge su videometraštininku Henriku Gulbinu nuvykome į oro uostą pasitikti A.A.Jonyno, o kitą vakarą – premjera!

Lėktuvas iš Maskvos į Paryžių atskrido laiku, bet Poeto jame nebuvo. Mėšlas!

Sukvietėme skubų pasitarimą U.Karvelis bute, tačiau jokių atsarginių variantų neturėjome.

Reikėjo skubiai veikti, verstis per galvą („atnešk man ką nors neįmanomo/besišypsanti mano“, A.A.Jonynas).

Viešėdamas Paryžiuje daug bendravau su skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu, dailininke Dalia Kasčiūnaite ir „žemaičiu Paryžiuje“ Antanu Mončiu.

Tačiau tą akimirką man niekas negalėjo padėti. Tarptautinis katastrofos drebulys persmelkė visą kūną.

Vedžiojau gatvelėmis dar Julio Cortazarą menantį šunelį Dogito ir pats pavirtau liūdno spanielio iškamša.

„Julio, Julio“, – šaukė Lotynų kvartalo klošarai, patys maukdami ir siūlydami pigiausio vyno gurkšnį tiesiai iš savo rankų.

Mano galvoje viešpatavo chaosas – nežinojau nei ką gerti, nei ką valgyti.

Tiktai staiga apsireiškė išganinga mintis – K.Pūdymas turi suvaidinti A.A.Jonyną!

[[ge:lrytas:lrytas:31980669]]

Tučtuojau grįžau pas Ugnę ir išdėsčiau jai savo bravūrišką idėją. U.Karvelis neskubėjo, prisipylė vyno, perskrodė mane rentgeno žvilgsniu, užtraukė dūmą, nurijo ir ūmai lyg gyvybė, ištrūkusi iš giltinės nasrų, driokstelėjo: „Vytai, žaidžiame iki galo!“

Paryžiuje „Žaidžiame klases“ prasidėjo nuo skulptoriaus K.Pūdymo persikūnijimo į poetą A.A.Jonyną. Jis privalėjo išmokti vieną lyriko eilėraštį atmintinai ir lietuviškai jį padeklamuoti scenoje.

Interviu ir pokalbį su „kūrėju“ vėliau perims pati Ugnė. Aktoriai perskaitys A.A.Jonyno eiles prancūzų kalba, o V.Kernagis pagros.

Taip galėtume užlopyti sceniniame „balaganėlyje“ žiojinčią skylę.

Skulptoriui K.Pūdymui užduotis nepasirodė „Mission: Impossible“, tačiau menamo Antano dar laukė Prancūzijos kultūros atašė.

Reikėjo pirmiausia apsigyventi prabangiame viešbutyje, o po to dalyvauti „Marche de la Poesie“ renginiuose.

Mums jūra buvo iki kelių! Klaudijus akimirksniu priėmė jam likimo skirtą vaidmenį, o aš su spanieliu Dogito, lydimas Henriko Gulbino, atvežiau personažą A.A.Jonyną pas jo draugus lietuvių poetus M.Martinaitį, G.Patacką, dainų autorių ir atlikėją V.Kernagį į prabangų Paryžiaus viešbutį „Hotel La Comtesse“.

Oho kiek džiaugsmo ašarų liejosi netikėtame susitikime! Gera poetams buvo matyti paklydusį savo plunksnos brolį Antaną.

Gera buvo apsikabinti ir paplekšnoti per petį, šį tą papasakoti apie savus Lietuvoje. Kalbos nesiliovė visą valandą!

Po to buvo trumpas pasveikinimas iš Prancūzijos kultūros ministerijos atstovo.

Rodos, visi veikė pagal magiškos poetinės matricos dėsnius, tiesiog genialiai atlikdami savo vaidmenis, o viešbučio administratorė netgi nepaprašė „Antano“ asmens dokumento: „Štai jūsų kambario raktas, monsieur Jonynas.“

Vos tik įžengę į apartamentus mes nustėrome pirmą kartą išvydę sūkurinę vonią! Klaudijus iš karto šoko į bangas, o eilės jam buvo „pa barabanam“: „Paskaitysiu iš lapelio!“

Premjeros vakarui prasidėjus Šv.Sulpicijaus aikštę lyg pagal užsakymą smelkė paryžietiškas lietus.

Aktoriai, poetai ir V.Kernagis susikaupę laukė spektaklio. Visa kūrybinė komanda savo krūtinėmis dengė tarptautinį K.Pūdymo pasirodymą.

Po U.Karvelis įžangos, M.Martinaičio „Kukučio baladžių“ apdainavimo į sceną oriai įžengė pats tikriausias Lietuvos „Kukutis“ A.A.Jonynas. Atlikėjo buvo paprašyta paskaityti eilėraštį daininga lietuvių kalba.

Skulptorius aistringai tartum akmenį tašė eiles spausdamas rankoje poezijos tomelį.

Toliau jam reikėjo tik stovėti scenoje ir tylėti. Publika plojo, ošė, pritarė. Po premjeros vyko sveikinimai, nuoširdūs apkabinimai, bučiniai.

Lietuvos vardas gyvai ir galingai sugriaudėjo „Marche de la Poesie“ festivalyje. Klaudijus, apsvaigęs nuo tarptautinės aktorinės šlovės, dalyvavo savo premjeros šventėje, skambėjo tostai visomis kalbomis: „Rodos, ir vargo nebuvo.“

Pamatinis poetas A.A.Jonynas, dėl biurokratinių trikdžių negalėjęs atvykti į Paryžių, tuo metu sau ramiai sėdėjo Vilniuje, Justiniškių mikrorajono bute, ir klausėsi Laisvosios Europos radijo parengto reportažo iš Paryžiaus poezijos mugės.

Čia, scenoje, jis pats raiškiai skaitė savo eiles, o prancūzų aktoriai perteikė Antano poeziją melodinga prancūzų kalba.

Viskas – „finita la commedia“ (liet. „vaidinimas baigtas“)! Atlaidai!

Kūrėjai ir žiūrovai liko patenkinti, daugiau jokių poetinių katastrofų neįvyko.

Kitais metais U.Karvelis asmeniškai susipažino su poetu A.A.Jonynu ir jie nuoširdžiai draugavo iki pat Ugnės mirties. Aš nejaučiau jokios graužaties dėl režisūrinės apgaulės.

Tai buvo pati tikriausia kūrybinio apsvaigimo magma, kunkuliuojanti U.Karvelis ugnikalnyje: „Vytai, žaidžiame iki galo!“ Kokios gali būti kitos žaidimo taisyklės, kai ausyse vis skamba A.A.Jonyno posmai: „Aš numirsiu paryžiuj ketvirtadienį lyjant beprotiškam lietui/kas galėtų gražesnę mirtį pasiūlyt poetui.“

Kuriozinės istorijos – iš pirmų lūpų: kaip mes Paryžiuje vaidinome Antaną A. Jonyną