Netikėtas Rolando Rastausko išėjimas daugelį sukrėtė. Taip pat ir jo ilgametę bičiulę Andželiką Baroti, kuri negali patikėti, kad pastaruoju metu begalę sumanymų turėjęs rašytojas daugiau neužsuks į jos namus.

Poeto, dramaturgo, eseisto R.Rastausko mirtis rugsėjo 5-osios naktį jo artimai draugei, Klaipėdos Baroti galerijos įkūrėjai ir vadovei A.Baroti (60 m.) buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mat rugpjūčio 4-osios vakarą ji su R.Rastausku kalbėjosi telefonu, aptarinėjo jo jubiliejui skirtą renginį galerijoje.

Spalio 13 d. R.Rastauskui būtų sukakę 70 metų. Jis energingai ruošėsi jubiliejui – spalio 12 d. Baroti galerijoje planavo surengti savo draugų fotografijų, tapybos, keramikos ir videodarbų parodą. Bičiulis aktorius Benas Šarka turėjo surengti performansą.

„Mes įvykdysime Rolando valią, surengsime tą vakarą ir parodą taip, kaip jis pats viską buvo sustygavęs“, – „Lietuvos ryto“ korespondentei ištarė A.Baroti.

[[ge:lrytas:lrytas:34222321]]

Nors ji po artimo draugo išėjimo dar gyvena lyg nesvarumo būklėje, vis dėlto sutiko papasakoti apie jųdviejų išskirtinę bičiulystę ir bendravimą.

– Kaip gyvenimas jus suvedė su R.Rastausku?

– Susipažinome prieš trisdešimt penkerius metus. Po režisūros studijų Klaipėdoje buvau pakėlusi sparnus sugrįžti į gimtąjį Vilnių, bet draugai netikėtai pasiūlė padirbėti naujai įkurtoje galerijoje. Tuo metu „Baltoji galerija“ buvo pirmoji galerija Klaipėdoje. Nors buvau jauna režisierė ir dailė buvo ne mano sritis, žodis „kurti“ visada užburdavo. Buvau pradėjusi dėlioti įvairias režisūrines fantazijas, kaip toje galerijoje organizuosiu veiklą.

R.Rastauskas tuo metu buvo aktyvus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Vieną dieną užėjo ir į galeriją.

Nuo pat pirmojo susitikimo mūsų laukai sutapo, pradėjome gana intensyviai bendrauti. Atsirado nemažai bendrų interesų.

Kai prieš trisdešimt trejus metus pradėjo veikti Baroti galerija, R.Rastauskas susipažino ir su mano vyru Izroildžonu.

Netrukus jis tapo kone mūsų šeimos nariu. Savo namuose turėjome net R.Rastausko kambarį, nes kai jam būdavo sudėtinga sugrįžti į Palangą, visada nakvodavo pas mus. Kažkodėl buvo pasirinkęs mano sūnaus, išvykusio į Vilnių, lovą. Nors siūlėme jam kur kas platesnę, patogesnę, bet, jeigu jis ką nors pasirinkdavo, įkalbėti pakeisti nuomonę būdavo sudėtinga.

– Koks buvo jūsų bendravimas – dominavo kasdienybė ar pokalbiai sukdavosi sudėtingomis kūrybos, egzistencinėmis temomis?

– Kadangi šitiek metų buvome artimi, galėdavome kalbėtis apie bet ką. Bet, žinoma, su R.Rastausku būdavo įdomiausia pasikalbėti rimtesnėmis gyvenimo ar kūrybos temomis. Todėl jo nežmoniškai trūks – jis visada bet kokiame pokalbyje surasdavo kokį nors intelektualų kampą.

[[ge:lrytas:lrytas:34222305]]

Jis buvo absoliutus eruditas ir diskusijos su juo būdavo nepaprastai įdomios. Labiausiai mus abu suvienydavo pokalbiai apie teatrą. Jis buvo mano nuolatinis palydovas į visas teatro premjeras ar gastrolinius spektaklius Klaipėdos dramos teatre.

Po jų iki išnaktų mūsų namuose vykdavo aptarimai.

Daug kas man pavydėdavo bendravimo su R.Rastausku. Per tuos draugystės dešimtmečius buvo visko – kartais po porą dienų vienas kitam ir nepaskambindavome, bet rimtai nebuvome nė karto susipykę.

– R.Rastausko kūryba nepaprastai įvairialypė: nuo eilėraščių, esė iki rimtų dramos kūrinių ar kone džiazo improvizacijų.

Iš kur jis sėmėsi savo kūrybai įkvėpimo, temų? Jam pakako tik savo paties gyvenimo patirčių?

– Jis gana intensyviai gyveno. Nemažai keliaudavo. Visą gyvenimą bendravo su labai įdomiais žmonėmis. Jo knyga „Venecija tiesiogiai“ ir yra atsiradusi iš bendrystės su jam mielais žmonėmis.

Pastaraisiais metais iš tikrųjų dažnai važinėdavo į Veneciją, ten jau turėjo nemažai draugų.

– Ar jis iki paskutinių dienų gyveno vienas?

– Jo namuose nuolat sukosi begalė draugų ir draugių, bet gyveno jis vienas.

– R.Rastauskas išsiskirdavo išvaizda, laikysena. Ar tai irgi buvo dalis jo saviraiškos? O galbūt noras atkreipti į save dėmesį?

– Specialiai, kaip kai kurie nūdienos vadinamieji nuomonės formuotojai, jis nieko nedarė ir nesistengė į save atkreipti dėmesio.

[[ge:lrytas:lrytas:34222302]]

Taip, R.Rastauskas buvo dendis. Tačiau tai buvo jo prigimtyje – visada rengdavosi įdomiai, jo manieros buvo rafinuotos.

– O kada jis pradėjo nešioti kepurę? Ar anksčiau dažniau jį būdavo galima pamatyti su skrybėle.

– Galėčiau moteriškai pajuokauti – gal kepurė jo gyvenime atsirado tuomet, kai pradėjo plikti? Kartais draugai net pyktelėdavo, kad R.Rastauskas niekada nenusiima kepurės, bet jis ir namuose, ir vakarėliuose neapsieidavo be jos.

Sakydavo, kad ir grabe gulės su kepure. O kepurių turėjo nenusakomai daug ir įvairiausių.

Todėl atsisveikinant su juo norėtųsi, kad viskas tiesiog primintų būtent R.Rastauską. Ir kepurė taip pat būtinai bus.

– Kas vis dėlto galėjo lemti tokią staigią Rolando mirtį? Ar jis skundėsi dėl kokių nors sveikatos problemų?

– Jis buvo ne iš tų, kurie nesirūpintų savimi ir savo sveikata. Visai neseniai išsamiai tikrinosi širdį ir kraujagysles. Džiaugėsi, kad viskas gerai, medikai neaptiko jokių negerų dalykų, kurie galėtų kelti nerimą.

[[ge:lrytas:lrytas:34222306]]

Mes manėme, kad jis tikrai gyvens iki šimto metų, nes ir senelė, ir mama buvo ilgaamžės. Be to, R.Rastauskas buvo toks gyvybingas, kupinas įvairiausių idėjų.

Taip pat nemanau, kad Rolandą galėjo pakirsti išgyvenimai dėl neseniai iškeliavusios mamos. Jis buvo išmintingas žmogus, suprato, kad anksčiau ar vėliau ištinka tai, kas yra neišvengiama. Juk mamai buvo jau per devyniasdešimt metų. Ji seniai sirgo.

– R.Rastauskas dar prieš mamos mirtį savo artimą draugą režisierių Vytautą Balsį nusivedė į senąsias Palangos kapines ir rodydamas į mamai paruoštą kapavietę pasakė norįs, kad jis būtų palaidotas šalia jos.

Gal nujautė savo išėjimą?

– Žinau, kad ne vienam draugui jis apie savo pageidavimą būti palaidotam šeimos kape yra kalbėjęs. Net prieš pat savo išėjimą nei iš šio, nei iš to yra pakartojęs, kad ne Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje norėtų atgulti, o Palangoje.

[[ge:lrytas:lrytas:34222308]]

Palangą jis iš tikrųjų labai mylėjo. Tik dėl to ir mamos butą čia buvo pasilikęs. Kai pernai pardavęs senelių namą nusipirko butą Vilniaus senamiestyje, planavo vasaromis gyventi sostinėje, o žiemą – Palangoje. Jam nepatiko vasaros kurorto šurmulys.

Kai gražiai susitvarkęs butą Vilniuje išsikraustė iš Palangos, atrodė, jau galėsiąs ramiai gyventi, nes pagaliau jautėsi materialiai nepriklausomas, mėgavosi Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Ir štai...

[[ge:lrytas:lrytas:34212345]][[ge:lrytas:lrytas:34053495]][[ge:lrytas:lrytas:34051744]]

Tiesiog iki šiol galvoje netelpa, kad jo nebėra. Vis nerandu atsakymo, kodėl? Kas atsitiko? Gal pervargo po pervažiavimo iš Palangos? Juk teko išsivežti į Vilnių kone visą gyvenimą. Bet žmonės pakelia ir kur kas didesnius išbandymus.

– Po žinios apie Rolando išėjimą feisbuke teko skaityti, kad neva vakare prieš mirtį jis blogai jautėsi. Esą kaimynei davė savo buto raktus ir paprašė, kad ji kitą rytą ateitų pažiūrėti, ar jis dar gyvas. Ar jūs apie tai girdėjote?

– Kad Rolandas paskutinį savo gyvenimo vakarą jautėsi blogai, girdėjau ir aš.

[[ge:lrytas:lrytas:34222307]]

Žmogus gali jaustis blogai dėl daugybės dalykų. Labiausiai dabar kankina klausimas, kodėl jis neišsikvietė greitosios pagalbos?

– Pastaruoju metu vienas po kito išėjo tokie kūrėjai, kurie daugybę metų buvo jūsų kartos autoritetai, kurie savo kūryba formavo svarbiausias gyvenimo kryptis, mokė, auklėjo. Kaip dabar reikės gyventi be jų?

– Gal tik mūsų kartą autoritetų išėjimas sukrečia? Gal jaunimui jie ne tokie svarbūs, nes jie turi savų autoritetų? Norėtųsi girdėti apie žvaigždes, apie kūrėjus iš didžiosios raidės ir tarp jaunimo. Gal jų yra, tik mes apie juos dar neišgirdome?

Kita vertus, pasaulyje šiuo metu juntama asmenybių krizė.

– Po žinios, kad Rolando nebėra, pasigirdo svarstymų, ar jis turėjo Lietuvoje kokių nors artimųjų ar giminių, kurie galėtų pasirūpinti jo laidotuvėmis? Pagaliau kam atiteks jo palikimas?

– Jis niekada nebuvo minėjęs, kad, be mamos ir senelių, kurių jau nebėra, turėtų kokių nors giminių. Kai šių metų rugpjūčio viduryje palaidojo mamą, prasitarė: „Ratas užsidarė, likau vienas.“

[[ge:lrytas:lrytas:34222303]]

Tiesa, prieš keliolika metų yra pasakojęs, kad jo tėvas po skyrybų su motina Sankt Peterburge buvo sukūręs kitą šeimą ir turėjo dvi dukteris. R.Rastauskas buvo nuvykęs susipažinti su savo seserimis. Tačiau sugrįžęs nebuvo itin sužavėtas ir ta kelione, ir pažintimi su tėvo dukterimis.

Po netikėtos rašytojo Rolando Rastausko mirties liko daug mįslių (2)