Kai kokia nors visažinanti persona pareiškia, kad šiais laikais niekas neskaito poezijos, jai, tai personai, visada galima atšauti: „O Kukutis?“

Netiesa ir nuomonė, kad poezija negali būti populiari. Tas pats Kukutis jau kone pusę amžiaus įrodinėja, kad jis mielas ir laukiamas įvairių kartų ir skonių skaitytojų.

Štai neseniai pasirodė naujas Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ („Vaga“) leidimas su Algimanto Švėgždos talento tikrai nepranokstančiomis Austės Vagoraitės iliustracijomis.

Ir ką? Spalio mėnesį knyga figūravo tarp perkamiausių grožinių leidinių.

Kukučio išmintis

Šviesaus atminimo poeto M.Martinaičio (1936–2013) gyvenimas buvo panašus į eilėraštį – sodrų, įvairialypį, prasmingą. Paserbentyje (Raseinių r.) gimęs būsimasis rašytojas veržte veržėsi iš kaimo. Atvykęs į Vilnių ėmė veržtis atgal. Ir ne tik eilėraščiais.

Legendomis spėjo apaugti istorija, kaip M.Martinaitis iš savo tėviškės į šalia sostinės esantį sodą atsivežė tėvų namą. M.Martinaitis daugiausia laiko ir praleisdavo šiame iš tėvų namo rąstų, sijų, langų paties suręstame namelyje – čia ne tik rašė, bet ir klausėsi paukščių giesmių, stebėjo ramiai plaukiančius debesis, glostė katę, augino graikinius riešutmedžius, skutinėjo velykinius margučius, bendravo su žurnalistais. Kitaip tariant, kaimiškoje aplinkoje jautėsi geriau nei mieste.

[[ge:lrytas:lrytas:35013692]]

Nors M.Martinaitis išleido kelias dešimtis įvairaus žanro knygų, garsiausia ir populiariausia taip ir liko „Kukučio baladės“. Jos pasirodė tolimais 1977-aisiais, kai Lietuvą kaustė sovietinis įšalas. „Kukučio baladės“ buvo papildytos ir perleistos 1986 ir 2012 m. Šiemet darsyk perleista garsioji knyga atrodo visai mandagiai ir gražiai, nors joje galima pasigesti įžanginio ar palydimojo teksto, kuris išsamiai pristatytų Kukučio praeitį ir dabartį. Juolab kad tiek populiariausio lietuvių poezijos personažo, tiek ir paties kūrinio istorija – ir įdomi, ir iškalbinga. Ką gi, teks laukti kito „Kukučio baladžių“ perleidimo.

„Aš nesukūriau Kukučio – greičiau jis susirado mane, – šių eilučių autoriui yra sakęs M.Martinaitis. – Atrodo, anuomet tiesiog rašydavau absurdus ir man būdavo gera. Kukutis buvo visiškai laisvas žemaitis nelaisvame pasaulyje. Jis galėjo daryti, ką norėjo. Kas buvo draudžiama, tą jis susapnuodavo ar įsivaizduodavo. Kukutis net ir į užsienį pirmas pro visas užtvaras prasmuko. Dar 1984 metais „Kukučio baladės“ buvo išleistos Švedijoje.

Matyt, daug kas jo nesuprato ir manė, kad tai kažkoks kvailys. Dabar Kukutis ir už mane garsesnis. Kukutis kalba daugiau kalbų, nei aš moku. Jis apkeliavo daugiau šalių, nei aš aplankiau. Jo gyvenimą ir nuotykius narplioja rimti literatūros mokslininkai, o užsienio poetai rašo apie jį eilėraščius.“

M.Martinaitis taip pat yra prisipažinęs, kad esant kitokiems laikams niekada nebūtų rašęs ir parašęs Kukučio baladžių, kurios jam buvo labiausiai biografiškos.

[[ge:lrytas:lrytas:32751305]][[ge:lrytas:lrytas:33643282]][[ge:lrytas:lrytas:34044627]][[ge:lrytas:lrytas:34413981]]

Jehovos spąstai

„Susidūrimai su Jehovos liudytojais kaskart pažadina karčią nostalgiją. Tobulai išlyginti marškiniai, bedvasės šypsenos, tarsi pirštais į viršų tempiami numirėlio lūpų kampučiai – tokia ta religinės organizacijos, iš kurios ištrūkau, uniforma. Visa laimė, kad išdrįsau išeiti iš cirko palapinės, kurioje užaugau. Išlindus į ryškią dienos šviesą ištirpo varginantis laviravimas ir veidmainystė, vienoje rankoje sveriant pasaulio džiaugsmus, kitoje – portfelį su „Sargybos bokšto“ egzemplioriais. Tik išsilaisvinusi iš baimių, įvarytų religinės dogmos, ir nutraukusi visus saitus su tildančiais, smurtaujančiais tėvais apsigyvenau kadaise uždraustame pasaulyje“, – knygos „Pasaulietė“ pabaigoje rašo jos autorė Deimantė Rudžinskaitė.

Šiame sakinyje – visas „Pasaulietės“, praėjusį mėnesį figūravusios perkamiausių negrožinių knygų dešimtukuose, turinys, fabula ir siužetas.

[[ge:lrytas:lrytas:35013691]]

D.Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo įvairiems tinklaraščiams, kol galiausiai iš „Baltų lankų“ sulaukė pasiūlymo išleisti knygą.

„Augdama Jehovos liudytojų šeimoje Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė virto pykčiu ir paauglišku maištu: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų. Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei. „Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią“, – taip knygą pristatė leidėjai.

„Jei kas paklaustų, kas mane pačią traumavo labiau – smurtas ar gyvenimas pagal radikalias religines nuostatas, – net nemirktelėjusi atsakyčiau: religija. Smurtas deformuoja kūną, bet žaizdos greit sugyja. O štai religinis auklėjimas deformuoja protą. Dažnai poveikis nebepataisomas. Būtent ši patirtis pavertė mane kaline savo pačios galvoje, o išsivaduoti iš ten buvo kur kas sudėtingiau nei pabėgti nuo fizinės prievartos“, – viename interviu sakė D.Rudžinskaitė, kurios „Pasaulietė“ skaitytojus pavergė didžiuliu atvirumu.

Tarp perkamiausių spalio mėnesio knygų – Kukučio ir Jehovos liudytojos laisvė