1963 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo filologės specialybę. 1970 m. baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (dabar Valstybinė Sankt Peterburgo teatro akademija) ir įgijo dramos režisierės specialybę. Statė spektaklius Lietuvos ir Rusijos teatruose, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstė aktorinį meną ir režisūrą, kurį laiką Vilniaus pedagoginėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, dirbo vertėja, korespondente. 1995–1999 m. aktyviai bendradarbiavo su kultūriniu savaitraščiu „Šiaurės Atėnai“, skelbė publikacijų ir straipsnių įvairiomis temomis. 1998–2002 m. straipsnių skelbė katalikiškame žurnale „Sandora“, taip pat yra bendradarbiavusi žurnaluose „Kultūros barai“, „Naujasis Židinys“, „Į Laisvę“ (šiame žurnale skelbė straipsnius, buvo redakcinės kolegijos narė) ir kitur. Ji buvo išeivijos kultūrinio palikimo tyrinėtoja, dokumentinės prozos autorė. Nemažai straipsnių paskelbė apie Antaną Maceiną, apybraižų apie Zenoną Ivinskį, Juozą Girnių, Juozą Ambrazevičių-Brazaitį. Nuo 2001 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Tatjana Maceinienė visada tvirtinusi, kad apie žmogaus gyvenimą byloja tik jo darbai, išleido vienuolika knygų: „Pašauktas kūrybai“ (Antanas Maceina: filosofo asmenybės interpretacija, 2000), „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“ (2004), „Pradžioje buvo Žodis “ (pokalbiai su Antanu Maceina-Jasmantu apie poeziją, 2004), „Tikėjimas ir ateitis: Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis“ (2006), „Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (pokalbiai su filosofu Antanu Maceina apie mirtį, 2007), „Išmintis, gimusi kančioje: Antanas Maceina: gyvenimas ir kūryba“ (2008), „Žmogui gera būti tik meilėje“ (2009), „Miegantis protas arba Serganti Lietuva“ (2011), „Vidutinybių įsiviešpatavimas“ (2013), „Antano Maceinos tikėjimo fenomenas“ (2016), „Nuo ko mes bėgome?..“ (Julijos Tverskaitės-Maceinienės, Antaninos Tverskaitės, Antano Maceinos dienoraščiai (1940–1946), 2019), „Kapas be paminklo arba dramatiškas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio likimas“ (2021).
Tatjana Maceinienė sudarė A. Jasmanto eilėraščių knygą „Klajūnas“ (2001).
Susiję straipsniai
Į rusų k. ji išvertė Romulado Granausko, Sigito Parulskio knygų, bet daugiausia – Antano Maceinos, apie kurį yra sakiusi, kad jos gyvenime jam buvo skirtas Mokytojo vaidmuo: „jis atskleidė manyje „dieviškąjį krislą“, kuris, be abejo, yra kiekviename žmoguje, bet kurį reikia atskleisti, kad žmogus nepatektų į blogio pinkles“.
T. Maceinienė 2003 m. apdovanota „Į Laisvę“ fondo Lietuviškai kultūrai ugdyti (JAV) ir fondo Lietuvos filialo rezistencijos premija už knygą apie A. Maceinos gyvenimą bei kūrybą ir daugybę straipsnių bei publikacijų apie išeivijos atstovus – žymiausius lietuvių kultūrinkus, 2005 m. jai paskirta „Lietuvos ryto“ premija Poezijos pavasario festivalyje už knygą „Pradžioje buvo Žodis “, o 2021 m. ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Tatjana Maceinienė yra sakiusi: „Mano „žiūrėjimo kampas“ yra lietuvių kalba, o kalba išties yra būdas, kuriuo žmogus gyvena šiame pasaulyje. Aš gyvenu jame kalbėdama ir rašydama lietuviškai, nes būtent Lietuvoje radau savo laikiną prieglobstį. Visi mes šioje žemėje turime tik laikiną prieglobstį iki tol, kol ateis laikas iškeliauti į savo tikruosius namus“.
Atsisveikinti su velione galima vasario 25 dieną nuo 10 iki 14 val. Laidojimo paslaugų centre prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (M. K. Paco g. 4), I-oje salėje. Urna išnešama 14 val.